1901 m. Varšuvoje dalyvavo anticarinėje demonstracijoje, buvo suimtas. Vėlesniais metais dėl savo veiklos, Vakarų autorių veikalų pripažinimo, privačios nuosavybės ir kt. buvo nuolat persekiojamas sovietų.

1903 m. baigė Varšuvos veterinarijos institutą ir liko jame dirbti. 1913–1918 m. buvo Rusijos kariuomenės veterinarijos gydytojas. 1920 m. bolševikų kalintas. 1922–1924 m. dėstė Dotnuvos žemės ūkio technikume, nuo 1924 m. – Žemės ūkio akademijoje (vėliau akademijoje ėjo prorektoriaus pareigas, 1927 m. – profesorius).

1932–1938 m. buvo nuolatinis Lietuvos atstovas Tarptautiniame epizootiniame biure Paryžiuje.

Buvo vienas iš  Lietuvos veterinarijos akademijos (LVA) ir Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjungos steigėjų. Nuo 1938 m. iki 1956 m. su pertraukomis dėstė LVA, ėjo prorektoriaus pareigas, garbės daktaras (1941).

1941–1944 m. buvo Vilniaus apskrities veterinarijos ligoninės direktorius.

Pirmasis Lietuvoje pradėjo tirti kapinynuose iškastų žirgų griaučius, nustatė jų amžių, ūgį, svorį ir kitus ypatumus. Apie tai parašė ir išleido keletą veikalų.