Visuomenės ir kultūros veikėjas, rašytojas, knynešys. Gimė 1873 m. spalio 6 d. Rygoje, mirė 1929 m. kovo 5 d. Kaune, palaidotas Kelmėje.

Mokėsi pas namų mokytojus, vėliau Šiaulių gimnazijoje, nuo ketvirtos klasės perėjo ir 1893 m. baigė Mintaujos realinę mokyklą. 1894 m. įstojo į Halės universitetą ir studijavo agronomiją, tačiau susirgus tėvui po dviejų semestrų 1896 m. nutraukė studijas ir grįžo ūkininkauti į Šilo Pavėžupį.
Vėliau lankė žuvininkystės kursus Lenkijoje. Tvenkinių žuvininkystės Lietuvoje pradininkas (1899 Šilo Pavėžupio dvare įrengė bandomąjį karpių auginimo tvenkinį, 1926 pakviestas dėstyti žuvininkystės pagrindų Žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje).

Savo dvaruose diegė agronomijos naujoves, kooperacijos idėjas. Jo Šilo Pavėžupio dvaras tapo lietuvybės centru: kasmet jame vykstančiuose slaptuose susirinkimuose dalyvaudavo J. Biliūnas, A. Janulaitis, Jovaras, G. Petkevičaitė-Bitė, P. Višinskis, Žemaitė ir kiti.

V. Putvinskis savo dvarų žemės ūkyje įdiegė daug naujovių – ėmėsi auginti lubinus, numelioravo laukus, įvedė sėjomainą, įsteigė pavyzdingą pieno ūkį, populiarino žemaitukų veislės arklius. 1923–1928 m. Graužikų dvaras buvo pavyzdinis.

Savo dvare įsteigė didžiausią draudžiamosios lietuviškos spaudos gabenimo, paskirstymo ir platinimo centrą Žemaitijoje. Priimdavo užsakymus iš knygnešių ir prenumeratorių, susisiekdavo su Mažosios Lietuvos leidyklomis. Apgaudavo žandarus, nė karto neįkliuvo.

Slėptuves įrengė sode, svirne ir miške.

Spaudą iš Mažosios Lietuvos gabendavo dvaro kumečiai.

1899 m. Šilo Pavėžupyje, 1900 m. Graužikuose įsteigė slaptas lietuviškas mokyklas. Finansiškai rėmė „Varpo“ žurnalą, nuo 1901 m. bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje.

Dalyvavo 1905–1907 m. Rusijos revoliucijoje, trumpai kalintas (1906 jam uždrausta gyventi Lietuvoje ir Kurše; iki 1914 gyveno Jaltoje).

Grįžęs į Lietuvą už politinę veiklą vėl ištremtas į Žem. Naugardo guberniją. 1918 m. grįžęs į Lietuvą kovoti su Sovietų Rusijos kariuomene kūrė „Plieno batalioną“, iš Vokietijos kariuomenės pirko ginklų.

1919 m. įkūrė Lietuvos šaulių sąjungą (iki 1922 jos pirmininkas, nuo 1928 – garbės pirmininkas), buvo jos ideologas. 1920 m. įsteigė šaulių žurnalą „Trimitas“.

Nuo 1923 m. ūkininkavo.

Paskatintas Povilo Višinskio, bendradarbiavo periodikoje („Varpe“, „Ūkininke“, „Vienybėje lietuvninkų“, „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos aide“, „Trimite“), tapo žymiu publicistu, eseistu.
Atskirai išleido scenos vaizdelį vaikams „Nežudyk“ (1914) ir legendą „Giedrė“ (1915). Vaizdelyje smerkiamas miško žvėrelių naikinimas, šio kūrinio pagrindu Mikas Petrauskas sukūrė operetę „Girių karalius“. Legenda, skirta tautinio identiteto problemai, poetizuoja didvyrišką Žemaitijos senovę bei romantišką meilę. Kūryba išleista dviem pomirtiniais tomais, 1940 m. buvo išspausdintas dar vienas tomas (išsami gyvenimo ir veiklos apžvalga), kurį sunaikino sovietinė cenzūra.