Rašytoja, pedagogė, visuomenės veikėja. Gimė 1895 m. kovo 4 d. Rutkiškėse (Prienų r.), mirė 1958 m. rugsėjo 23 d. Kaune, palaidota Petrašiūnų kapinėse šalia vyro.

913 m. baigė N. G. Losickos privačią mergaičių gimnaziją Kaune. Vienerius metus papildomai mokėsi, kad gautų leidimą dirbti mokytoja. Vėliau pedagogiką studijavo Maskvoje. Nuo 1919 m. Kauno gimnazijoje dėstė gamtos mokslus ir geografiją. 1920–1921 m. tobulinosi Berlyne. 1922 m. ištekėjo už Petro Šalčiaus.
Nuo 1911 m. rašė leidiniams „Ateitis“, „Šaltinis“, „Sandara“, „Lietuvos aidas“, „Talka“ ir kt. 1921–1922 m. redagavo laikraštį „Lietuvos aboliucionistas“. Parašė romanus: „Laiko laiptai“ (1931), „Vingiai“ (1932), „Juozukas“ (1933), „Voras“ (1935), novelių rinkinį „Dvejopa meilė“ (1934). Parengė geografinių pasakojimų knygą „Afrika“ (1923), vadovėlį „Pradedamoji geografija“ (1924, 1927).
Dalyvavo aukštąjį mokslą baigusių moterų draugijos veikloje, 1937 m. buvo tos bendrijos pirmininkė. 1945–1946 m. KVU Istorijos-filologijos fakultete dėstė rusų kalbą ir literatūrą, buvo Rašytojų sąjungos narė, bet pašalinta kaip nepatikima. Daug jos rankraščių nebuvo spausdinama ir jų likimas nežinomas. V. Daujotytės knygoje „Parašyta moterų“ (Vilnius, 2001) ji minima kaip feministinės literatūros autorė. A. Šalčiuvienė išsaugojo vienintelį savo dėdės, poeto M. Gustaičio raštų egzempliorių, kuris saugomas nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje.