1941–1948 m. studijavo tapybą ir scenografiją LSSR valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), 1953 m. eksternu jį baigė, gavo teatro dailininkės diplomą.

Nuo 1945 m. dirbo scenografe Lietuvos teatruose. 1948–1949 m. Lietuvos operos ir baleto teatro dailininkė dekoruotoja, 1949–1954 m. Klaipėdos dramos teatro dailininkė, 1954–1961 m. šio teatro vyr. dailininkė, 1961–1978 m. Lietuvos kino studijos dailininkė statytoja.

Nuo 1947 m. Lietuvos teatro sąjungos narė, nuo 1960 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė, nuo 1974 m. Lietuvos kinematografininkų sąjungos narė.

Nuo 1953 m. dalyvauja vaizduojamosios dailės ir scenografijos parodose Lietuvoje ir užsienyje (Rusija, JAV, Vokietija, Olandija, Austrija, Čekija, Lenkija, Latvija). Surengė asmeninių parodų: 1959 m. Klaipėdoje; 1982, 1989 m. Kaune; 1982, 1989, 1991, 1994–2000, 2006 m. Vilniuje.

Viena pirmųjų asambliažo ir abstrakčios tapybos kūrėjų Lietuvoje, „tyliojo modernizmo“ atstovė. Tapė abstrakčios stilistikos tapybos paveikslus, naudojo netradicines technikas ir medžiagas, kūrė koliažus ir asambliažus, kurie sovietmečiu nepatekdavo į oficialias parodas. Kūriniai asociatyvūs ir metaforiški, kompozicijos konstruktyvios, koloritas monochrominis, turtingų paviršiaus faktūrų. Tapybos kompozicijose akcentuojama faktūros ir plokštumos, erdvės ir šviesos jungtis. Drobių paviršiai keliasluoksniai, primenantys skulptūrinį reljefą. Naudojo įvairias netapybines medžiagas – sidabro ir aukso foliją („Kažkas tokio“ 1960; „Venecija“, „Vėjas“, abu 1965), siuvinėjo paveikslus virvele („Motušė Kuraž“, 1966). Vėlesnėje kūryboje greta abstrakčių formų atsiranda figūrų ir portreto užuominų, pabrėžiama potėpio, spalvos reikšmė („Hirosima“ 1975; „Laikas“ 1980; „Pakilimas“, 1986; „Jautis“, 1987; „Kelkis ir eik“, 1988; „Liūdna kompozicija“, „Paskutinė giesmė“, abu 1994). Bendradarbiavo su režisieriais R. Juknevičiumi, A. Žadeikiu, K. Juršiu, V. Limantu, B. Juškevičiumi.

Sukūrė per 60 scenovaizdžių spektakliams Klaipėdos, Kauno Šiaulių, Marijampolės teatruose, Vilniuje – Lietuvos dramos ir Jaunimo teatruose. Scenovaizdžiai konceptualūs, sąlygiški ir metaforiški, lakoniškų, stilizuotų dinamiškų formų. Juose dera emocionalumas ir racionalumas, dramatizmas ir poezija.

Lietuvos kino studijoje kaip dailininkė statytoja bendradarbiavo kuriant 13 kino filmų („Laiptai į dangų“, 1966; „Naktys be nakvynės“, 1966; „Birželis, vasaros pradžia“, 1969; „Naktibalda“, 1974; „Ilga kelionė prie jūros“, 1975 ir kt.).

Už darbus kino srityje pelnė apdovanojimų (1968 m. speciali premija Leningrado kino festivalyje už filmą „Laiptai į dangų“). 

Parašė ir išleido eilėraščių knygų: „Sakymai“ (1997), „Šlamėjimai“ (1999), „Akmens svajonės“ (2006), „Šokis po šokio“ (2008).

1999 m. išleista monografija-albumas „Juzefa Čeičytė. Tapyba“ (Baltos lankos); 2007 m. kūrybos albumas„ 4 kampai“ (sud. Audrius Musteikis, Krantai),  2012 m. knyga „Už slenksčio: piešiniai“ (sud. Audronė Girdzijauskaitė, Krantų redakcija).

Įvertinimas: 

1982 m. LSSR nusipelniusi meno veikėja;

1998 m. LR Vyriausybės kultūros ir meno premija;

2002 m. suteiktas Rokiškio krašto garbės piliečio vardas. 

Kūrinių yra įsigiję Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos tetaro, muzikos ir kino muziejus, Rokiškio krašto muziejus, MO muziejus (buvęs Modernaus meno centras). 

Lietuvių.