Jurgis Savickis – lietuvių diplomatas ir modernistinės krypties rašytojas – gimė 1890 m. gegužės 4 d. Pagausančio dvare, Ariogalos valsčiuje, Rusijos imperijoje. Mirė 1952 m. gruodžio 22 d. Rokabrune, Ero departamente, Langedoke-Rusijone, Prancūzijoje.
Nors šeima nebuvo bajoriška, tačiau gyveno gana pasiturinčiai. Gimnaziją lankė Maskvoje, kur gyveno pas dėdę. Dar gyvendamas Pagausantyje buvo susižadėjęs su kaimynų dukra Apolonija Jokimaite, Antano Jokimo ir Zenono Jokimo seserimi. Planuota santuoka neįvyko dėl Jurgio pageidavimo sudaryti ne bažnytinę, o tiktai civilinę santuoką. Išsiskyrimas su Apolonija atspindėtas novelėje „Koketė“ iš apsakymų rinkinio „Šventadienio sonetai“.
1911 m. įstojo į aukštesniuosius žemės ūkio kursus Sankt Peterburge, bet po kelių mėnesių grįžo į Maskvą studijuoti dailės, dailės mokslus pratęsė Krokuvoje.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, įsitraukė į lietuvių pabėgėlių globos organizacijų veiklą ir 1915 m. buvo išsiųstas į Daniją rūpintis lietuvių belaisviais, atsidūrusiais vokiečių užnugaryje.
Kadangi mokėjo lenkų, rusų, prancūzų, danų ir švedų kalbas bei buvo visapusiškai išsilavinęs, po karo tapo besikuriančios Lietuvos valstybės diplomatu Skandinavijos šalyse. Nuo 1919 m. buvo oficialus Lietuvos atstovas Danijoje, nuo 1922 m. – Norvegijoje. Panaikinus atstovybę Kopenhagoje, dirbo Suomijoje iki 1927 metų.
1927–1929 m. tarnavo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje Kaune, tuo pačiu metu vadovavo Valstybės teatrui. 1930–1937 m. vėl paskiriamas į diplomatinę tarnybą Skandinavijoje. 1937 m. perkeltas dirbti į Rygą. 1938 m. tapo Lietuvos atstovu Tautų Sąjungoje Ženevoje.
Nuo 1940 m. iki mirties 1952 m. gyveno Pietų Prancūzijoje Rokbrene (Roquebrun), vietovėje prie Viduržemio jūros, kur turėjo vilą, pavadintą „Ariogala“. Mirė nuo insulto, Mentono klinikose, palaidotas Rokbreno kapinėse.
Kūryba
1910 m. parašė savo pirmąjį kūrinį – feljetoną „Dienos kančios“, kurį išspausdino laikraštyje „Lietuvos žinios“. Pasirašė Jurgio Rimošiaus slapyvardžiu (juo pasirinko senelės, tėvo motinos, mergautinę pavardę, didžiavosi iš jos paveldėta bajoriška kilme).
J. Savickis laikomas Vakarų Europos intelektualinės tradicijos atstovu bei priskiriamas prie lietuvių literatūros atnaujintojų kartos (Vincas Mykolaitis-Putinas, Kazys Binkis, Balys Sruoga ir kt.).
Jo prozoje nėra „visažinio“ pasakotojo. Čia pasakotojo ir personažo mintys, požiūris dažnai susipina. J. Savickio požiūris į žmogaus prigimtį pesimistiškas. Atskleidžiamas prigimties dvilypumas, grėsmingumas. Tačiau rašytojo proza dėl to netampa niūri. Prigimties išdaigas atsveria šilti žmogiški ryšiai, grožio, meno, kultūros idealai.
Bibliografija
„Lysskaer“, Kopenhaga, 1919 (straipsnių „Aušra“ rinkinys danų kalba).
„En rejse gennem Litauen“, Kopenhaga, 191, 80 p. (apybraiža „Kelionė po Lietuvą“ danų kalba).
„Šventadienio sonetai“, Berlynas, 1922, 144 p. (novelės).
„Ties aukštu sostu“, Kaunas, 1928, 237 p. (novelės).
„Atostogos“, Kaunas, 1928, 146 p. (kelionės įspūdžiai).
„Truputis Afrikos“, Malmė, 1934, 60 p.
„Kelionės“, Kaunas, 1938, t. 1, 2.
„Raudoni batukai“, Niujorkas, 1951, 134 p.
„Šventoji Lietuva“, Memingenas, 1952, 248 p. (romanas).
„Žemė dega“, Čikaga, 1956. (dviejų dalių karo metų dienoraštis).
„Novelės“, Vilnius: Vaga, 1967, 299 p.
„Ad astra“, Čikaga, 1970, 16 p. (novelė).
„Raštai“, Vilnius, Vaga, 1990: t. 1, 1990, 510 p. (novelės); t. 2, 1991, 262 p. (apysaka, novelės); t. 3, 1995, 475 p. (kelionių apybraižos); t. 4, 1995, 542 p. (dienoraštis); t. 5, 1998, 748 p. (laiškai).
„Vasaros kaitros“, Vilnius: Baltos lankos, 1997, 254 p. (novelės).
