Lietuvos šimtmetis – Genocido aukų muziejaus eksponatuose
Genocido aukų muziejus įkurtas 1992 m. buvusiame Lietuvos TSR valstybės saugumo (NKVD-MGB-KGB) pastate, iš kurio sovietinės saugumo tarnybos vadovavo Lietuvos žmonių kalinimui ir trėmimams, o vėlesniais metais vykdė visuomenės kontrolę. Muziejus įdomus ne vien dėl išskirtinės pastato istorijos, bet ir dėl jame saugomų rinkinių, kuriuose sukaupta per 130 tūkst. eksponatų.
Didžioji eksponatų dalis, kuri ir sudaro muziejaus rinkinių pagrindą, buvo rasta 1991 m. buvusio KGB pastato patalpose, kai iš ten pasitraukė sovietinio saugumo žinyba. Muziejaus rinkiniai nuolat pildomi buvusių partizanų bei jų rėmėjų, politinių kalinių ir tremtinių, visuomeninių organizacijų dovanotomis ir perduotomis muziejinėmis vertybėmis. Rinkiniuose kaupiami eksponatai, liudijantys apie Lietuvos gyventojų kalinimą lageriuose ir tremtį, Lietuvos partizanų ginkluotąjį pasipriešinimą, trukusį nuo 1944-ųjų iki 1953-iųjų, 6 dešimtmetyje prasidėjusį neginkluotą antisovietinį pasipriešinimą ir Tautinio atgimimo laikotarpį.
Tremtinių, politinių kalinių pagaminti daiktai (smulkmenų dėžutės, maldynėliai, kryželiai, rankdarbiai, sveikinimo atvirukai, šaukštai) su juose pavaizduota tautine simbolika (nepriklausomos Lietuvos valstybės trispalve, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pilimi, valstybės herbu Vyčiu ir kt.) išreiškė pasididžiavimą tautos istorija ir nenumaldomą žmonių norą išgyventi bei viltį sugrįžti į Tėvynę.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuvos partizanai pirmieji kilo į kovą prieš sovietų okupantus, siekdami, kad būtų atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Partizanų nešiota tautinė atributika – skiriamieji antsiuvai su nepriklausomos Lietuvos sostinės Vilniaus simboliu Geležiniu vilku, Gediminaičių stulpais, dvigubu kryžiumi – simbolizavo nepriklausomos valstybės tęstinumą, nesitaikstymą su okupantų primetama pasaulėžiūra. Partizanų platinama pogrindinė spauda buvo Tiesos ir Laisvės gurkšnis Lietuvos žmonėms melo kupinos sovietinės propagandos sraute.
Sovietinėms represinėms struktūroms sunaikinus ginkluotąjį Lietuvos partizanų pasipriešinimą, lietuviai patriotai rado kitas, taikias, kovos prieš okupantą formas – leido ir platino pogrindinę antisovietinę spaudą („Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, „Perspektyvos“, „Vytis“ ir kt.), reikalavo tikėjimo, žodžio, spaudos laisvės, priešinosi prievartiniam ėmimui į sovietų kariuomenę, rusifikacijai, reikalavo apsaugoti lietuvių kalbą bei kultūrą ir pan.
Sovietinių represinių struktūrų veiklą atspindinčio rinkinio didžiąją dalį sudaro 1992 m. KGB pastato patalpose – buvusiame „Čekistų šlovės“ muziejuje, Operatyviniame techniniame skyriuje (OTO), specialiojoje bibliotekoje, fotolaboratorijoje ir KGB darbuotojų kabinetuose – rasta dokumentinė medžiaga (nuotraukų albumai, sekimo priemonės, konfiskuota draužiama literatūra, spausdinimo mašinėlės bei kita technika). Genocido aukų muziejaus fonduose saugomi eksponatai – materialus išdidžios ir nepasidavusios prieškario ir pokario Lietuvos žmonių kartos palikimas ateities Lietuvai.
Paroda parengta įgyvendinant projektą „Lietuvos šimtmetis – Lietuvos muziejų eksponatuose“, kurį rėmė Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Projektas skirtas Lietuvos atkūrimo šimtmečiui paminėti.
