Kernavės dvaro kokliai

Įprasta, kad Kernavę reprezentuoja archeologijos paveldas, liudijantis gyvenimą šioje vietovėje nuo IX t-mečio pr. Kr. iki 1390 m., kai Kernavės miestą ir pilis sunaikino Vokiečių ordino kariuomenė, vedama maršalo Engelhardo Rabės ir kryžiuočių pusėn perėjusio būsimo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto. Nors šis svarbus viduramžių politinis, amatų ir prekybos centras nustojo funkcionavęs, vis dėlto senasis Kernavės miestas dar ilgą laiką išliko istorinėje atmintyje, kurią palaikė ir XIV a. pabaigoje čia įsikūręs dvaras. Pavyzdžiui, Kernavės klebono Jokūbo Puzelevičiaus byloje su Kernavės dvaro valdytoju Mykalojum Ryminskiu rašoma: „pole, gdzie przedtym bylo stare miasto, na dole nad samą Vilią <...> [laukas, kur anksčiau buvo senasis miestas, slėnyje prie pat Neries]“ (1633 10 16–21). Taigi prabėgus porai šimtų metų po Kernavės žlugimo, senasis miestas žmonių atmintyje vis dar buvo gyvas.
Kernavės dvaras pradėjo formuotis apie 1392 m., panaikinus dalinę Kernavės kunigaikštystę. XIV a. pab. – XV a. prad. rašytiniai šaltiniai mini Kernavėje buvus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto dvarą, kuriame viešėdamas valdovas rašė laiškus didiesiems Prūsijos magistrams: 1409 m. Ulrichui Jungingenui ir 1429 m. – Pauliui Rusdorfui. Visgi, tiksli Vytauto dvaro vieta nėra žinoma – manoma, kad jis galėjęs būti įkurdintas ant Pilies kalnu vadinamo piliakalnio.
Nuo XV a. Kernavė su apylinkėmis priklausė Vilniaus vaivadijai (po 1564–1566 m. administracinės reformos – Vilniaus pavietui) ir sudarė valstybinį didžiojo kunigaikščio dvarą. Žinoma, kad XVI a. 7-tojo deš. II p. LDK kunigaikštis Žygimantas Augustas už 1400 kapų lietuviškų grašių atidavė Kernavę iždo raštininkui Larionui Ivanovičiui. Kadangi ši kunigaikščio gauta suma nei jo paties, nei vėlesnių valdovų nebuvo grąžinta, Kernavės dvaras ėjo iš rankų į rankas įvairiems valdytojams jį perduodant ar įkeičiant už pinigus. Pačioje XVII a. pabaigoje Kernavės dvaras ilgesniam laikui atiteko Bialozorų giminei. Tačiau ir toliau skurstantis, užstatinėjamas ir vėl susigrąžinamas dvaras keitė šeimininkus tol, kol XIX a. 7-tąjame deš. visai sunyko.
Dvaro inventorius buvo sudarytas 1684 m., seniūnui Dominykui Bžozovskiui perduodant dvarą Mozūrijos pakamariui Romanui Lenkevičiui. Tuo metu dvaras jau buvo įsikūręs dabartinėje vietoje (dab. Kriveikiškio gatvės gale), o jo sodybos pastatus sudarė dvigubi vartai, vedę į dvarą iš miestelio pusės, virtuvė, gyvenamasis namas, kepykla, keli svirnai ir klojimas. Dvaro sodybos pastatai buvo dengti skiedromis arba šiaudais, turėjo duris ir langus su vyriais, gyvenamasis namas – grindis.
Buvusi Kernavės dvaro sodyba archeologų tyrinėta 1992 m. (vadovas – A. Jankauskas): aptiktos sudegusios ūkinio pastato liekanos, krosnių vietos ir jų koklių sąvartos. Įspūdinga dubeninių ir plokštinių koklių kolekcija, apimanti XVI a. pab.–XVII a. I p. ir XVII a. pab.–XVIII a. prad. laikotarpius, reprezentuoja buvusius Kernavės dvaro valdytojus bei tuometines Abiejų Tautų Respublikos koklininkystės madas. Kolekciją vainikuoja Lietuvos herbu – Vyčiu – puošti kokliai, simboliškai ženklinantys valstybingumo idėjos tęstinumą nuo viduramžių iki šiandienos.
Parodos viršelis: Koklio su Vyčio herbu iš Kernavės dvarvietės kopija. Vilniaus puodžių cechas. aut. Jurgita Radžiūnaitė.