Didžiausias Lietuvos jūrų muziejaus eksponatas – vidutinis žvejybos traleris „Dubingiai” (VŽT–3216) senųjų žvejybos laivų aikštelėje eksponuojamas nuo 1986 m. balandžio mėnesio. Tai vienintelis išlikęs tokio tipo laivas.
„Dubingiai“ - “Bologoje” tipo vidutinis žvejybos traleris. Variklio galingumas - 400 AJ, greitis iki 10,5 mazgų, bendroji talpa – 334 RT. Laive buvo įrengti 214 m3 talpos krovinių ir tinklų triumai. Skirtas žvejoti tralu ir dreifuojančiaisiais tinklais. 1967 m. pritaikytas žūklei gaubiamaisiais tinklais. Iki 1980 metų žvejojo Baltijos, Šiaurės ir Norvegų jūrose, Atlanto vandenyne.
Vėliau perduotas Jūrų muziejui ir pritaikytas lankymui. Laivo denyje galima apžiūrėti brašpilį, tralo lanką ir suktuvą, triumuose eksponuojamos parodos, lankytojai gali susipažinti su laivo istorija, lydimi vadovo, apžiūrėti įrengtas kajutes, vairinę, mašinų skyrių.

Lietuvos jūrų muziejaus lauko ekspozicijoje, senųjų žvejybos laivų aikštelėje eksponuojamas mažasis žvejybos traleris MŽT-90 „Kolyma”. Tai vienintelis išlikęs laivas - metaliniu rentiniu ir medžio korpusu. Variklio galingumas - 200 AJ. Vandens talpa - 162 t. Įgulą sudarė 11 žmonių. Plaukiojimo autonomiškumas 100 parų. Tai buvo vienas iš laivų, kuriuos Sovietų Sąjungai kaip reparacijas tiekė karą pralaimėjusi Suomija. Naudotas žvejybai tralu Baltijos jūroje. Laivas ilgą laiką priklausė Baltijos žvejybos laivyno bazei. 1978 m. Jūrų muziejui perdavė Neringos žuvininkystės ūkis.
XX a. 5 ir 6 dešimtmetyje populiariausias Klaipėdos žvejų laivų tipas buvo mažieji žvejybos traleriai (MŽT). Jais buvo žvejojama Baltijos jūroje. 1955 m. Baltijos žvejybos laivyno bazei priklausė 86 MŽT. Šiais laivais buvo žvejojama iki XX a. 8-ojo  dešimtmečio vidurio.
Lietuvos jūrų muziejaus kūrimo planuose buvo numatyta Kopgalyje eksponuoti nurašytus senus žvejybos laivus. Tik šio sumanymo dėka išliko vieninteliai mažojo ir vidutiniojo žvejybos tralerių  egzemplioriai.
1978 m. sausio mėnesį 1000 t keliamosios galios plaukiojantis kranas ˜˜„Vitiaz” iškėlė iš vandens ir nuleido į senųjų žvejybos laivų aikštelę mažąjį žvejybos tralerį „Kolyma” (MŽT-90) ir plieninį tralbotą (PTB–7167).

Plieninis tralbotas – motorinis žvejybos botas plieniniu korpusu, skirtas žvejoti tralu jūroje. Laivo vandens talpa - 58 t, variklio galingumas - 150 AJ.
Plieniniai tralbotai (PTB) sudarė didžiąją „Baltijos” žvejų kolūkio, įkurto 1959 m., laivyno dalį. 1978 m. kolūkis tralbotą PTB–7167 perdavė besikuriančiam Jūrų muziejui.

Sprogstamasis įtaisas, rastas Klaipėdos uosto prieigose išminavimo darbų metu.
Cilindro formos. Suvirinta  iš trijų horizontalių sekcijų. Dažyta juodai. Viršutinėje dalyje pritvirtinti penki 14 cm aukščio ir 7 cm skersmens užapvalinto cilindro formos detonatoriai. Viršutinės dalies centre yra 20 cm skersmens anga, šonuose – du 13 cm skersmens į ąsas įverti metaliniai žiedai. Apatinės dalies centre – masyvi 6 cm ilgio ąsa minos inkarui tvirtinti.

Tokios kontaktinės minos buvo naudojamos Antrojo pasaulinio karo metu. Šio tipo minos ("Moored Contact Mines") turi kelias atmainas: E (priešlaivinė), U (prieš povandeninius laivus), EM (antidesantinės pakančių apsaugos). Pagal užtaiso galingumą bei gabaritus dar skirstomos į I, II, III, IV kategorijas (nuo 290 iki 81,5 kg). Sprogsta tiesiogiai prisilietus prie detonatorių. Šio tipo minas XX a. 6 dešimtmetyje pakeitė modernesnės.

Šis žalios spalvos plūduras buvo naudotas Klaipėdos uosto farvaterio (laivų kelio) ribų žymėjimui. Laivams įplaukiant į Klaipėdos uostą, žali plūdurai būdavo dešinėje pusėje, o raudoni – kairėje. Išplaukiant – atvirkščiai. Tamsiuoju paros metu arba esant rūkui, plūduro vieta ir spalva buvo atpažįstama iš jo viršuje įtaisyto žaliai arba raudonai šviečiančio žibinto.

Klaipėdos uosto navigacinė ženklinimo sistema pradėjo formuotis XVII amžiuje. Vėliau, tobulėjant navigacinėm priemonėm, buvo modernizuojama.

Holo sistemos inkaras pasukamais ragais. Yra pagrindo manyti, kad šis inkaras buvo naudojamas „Liberty“ tipo garlaivyje. Iškeltas iš Baltijos jūros.

Velenas yra ritinys, perduodantis sukamąjį judesį. Šis varomasis velenas naudotas kaip ašis sraigtui.

„Mirnyj” tipo motorlaivio sraigtas.

Sraigtai - dažniausiai naudojami laivų varytuvai. Sraigtui sukantis, mentės stumia atgal vandens masę, tuo sudarydamos reaktyvinę jėgą, kuri per veleną, sujungtą su laivo korpusu, verčia laivą judėti į priekį.

Kurėnas NID.1 – tradicinė Kuršių marių plokščiadugnė žvejų burvaltė. Tai vienintelis išlikęs originalus tokio tipo laivas, statytas Nidoje XX a. 4 dešimtmečio viduryje. Lietuvos jūrų muziejui kurėną NID.1 1988 m.  perdavė Latvijos etnografinis muziejus. Po restauravimo nuo 1989 iki 1999 metų Jūrų muziejaus darbuotojai šia burvalte rengė ekspedicijas ir plaukiojo Kuršių mariomis.

Kurėnas NID.1 turi šoninius švertus (šliužes), keturias poras špantų (vitinių), priekyje ir gale dengtas patalpas (paragę ir pastūrę). Didysis stiebas pritvirtintas prie tvirto bimso (mastbankio). Burvaltės viduje (rūme) sudėtos denio lentos (šatiliai, tiliaudos). Ant stiebo iškelta vėtrungė.

Kurėnais Kuršių mariose buvo žvejojama keletą šimtmečių. Senosios burvaltės išnyko atsiradus motorinėms valtims.Burvaltes statė užsakovo žvejo sodyboje. 3-4 savaites dirbdavo laivadirbys, pameistrys ir 1-2 mokiniai. Medieną parūpindavo užsakovas. Bortams naudotos 2-3 metų džiovinimo ąžuolo lentos. Špantams ir ragams – parinktos natūraliai išlinkusios ąžuolo šakos. Dugnas buvo surenkamas iš 10-12 cm storio pušinių lentų. Grandines ir laivavines nukaldavo kaimo kalvis. Bures siūdavo iš medvilninio ar lininio audinio. Be brėžinių per 4-6 savaites pastatytas kurėnas plaukiodavo 50 – 60 metų.

Semtuvas pagamintas Šventosios žvejo Martyno Skudikio, gimusio 1872 metais. Buvo naudojamas vandeniui iš burvaltės semti, burei apšlakstyti.

Nedidelis pajūrio žvejų burvaltės inkaras, nukaltas kalvio. Inkaro kotas keturkampio formos. Ant jo įkalta raidė „M”. Inkarą naudojo Šventosios žvejas Janis Murkšys, vėliau jo sūnus Niklavas Murkšys.

Įrankis naudotas žvejyboje su ūdomis. Juo ištraukdavo užkliuvusias ūdas. Ūdos driekdavosi keletą kilometrų, po žvejybos jas reikėjo surinkti ir išpainioti. Žiokeriu iš jūros dugno traukdavo ūdų virves su kabliukais. Žiokerį sudaro nužievintas šakotas 65 cm ilgio eglės kotas su pririštu metaliniu grimzdu (šiuo atveju sunkia kalvių darbo kaltine vinimi), virvės ir medinis rėmelis virvei suvynioti. Šis žiokeris paženklintas savininko inicialais, išrėžtais kirilica. Slavišką raidyną Janis Balčius ėmė naudoti grįžęs iš tarnybos carinės Rusijos kariuomenėje.