LIMIS - LIETUVOS INTEGRALI MUZIEJŲ INFORMACINĖ SISTEMA 
Lietuvos jūrų muziejus – jūros gamtos ir istorijos pažinimo kompleksas – yra įsikūręs unikalioje Kuršių nerijos vietoje – Kopgalyje. Muziejus buvo atidarytas 1979 metais restauruotame XIX amžiaus pabaigos Nerijos forte. Centrinis jo įtvirtinimas pritaikytas akvariumui ir jūrų faunos ekspozicijai, kazematuose eksponuojami laivybos istorijos objektai, pabūklų aikštelėse – senoviniai ir modernūs inkarai. Forto kieme yra įrengti lauko baseinai jūrų žinduoliams ir pingvinams.
Netoliese esančioje senųjų žvejybos laivų aikštelėje rodomi didžiausi muziejaus eksponatai – kelis šimtus tonų sveriantys laivai. Pajūrio žvejo etnografinėje sodyboje lankytojai yra supažindinami su senosiomis žvejų gyvenimo tradicijomis. 1994 metais buvo atidarytas ir delfinariumas. Šiandien modernus, dinamiškas, pažangiausiais metodais dirbantis Lietuvos jūrų muziejus yra vienas iš labiausiai lankomų muziejų Lietuvoje. Jo rinkiniuose saugoma apie 80 000 objektų. Tai jūrų faunos preparatai, geologijos, archeologijos, etnografijos, numizmatikos, kartografijos, laivų technikos, raštijos, fotomedžiagos, filatelijos, filokartijos eksponatai. Specialų muziejaus fondą sudaro gyvieji eksponatai: jūrų žinduoliai, paukščiai ir žuvys. Jų muziejuje yra apie tūkstantį.
Šioje parodoje kviečiame susipažinti su Lietuvos jūrų muziejaus komplekso dalimi – lauko ekspozicija senųjų žvejybos laivų aikštelėje ir pajūrio žvejo etnografinės sodybos eksponatais.
Disko formos tinklo pasvaras. Moliniai tinklų pasvarai pradėti naudoti nuo XIV amžiaus. XX a. pradžioje, plintant fabrikuose pagamintiems tinklams, akmenų ir molinius pasvarus išstūmė tipiniai masinės gamybos metaliniai žiedo formos pasvarai.
Medinė lašo formos tinklo plūdė iš Preilos. Viename gale išgręžtos dvi 0,4 cm skersmens, o ties viduriu – 1,4 cm skersmens kiaurymė. Tokios plūdės buvo naudojamos nedidelio tinklo viršutinei daliai išlaikyti vandens paviršiuje. XX a. pradžioje plačiau imta naudoti kamštines plūdes. Dažnai ant tinklo plūdžių savininkas įrėždavo savo ženklą.
Šeiva buvo naudojama suplyšusiems tinklams tvarkyti. Tvarkymui naudojamas siūlas buvo pririšamas per išsikišimą vidinėje išpjovoje. Šeivą smailiuoju galu prakišant pro tinklo virvių akis buvo padaromas lopas. XX a. 6 dešimtmetyje medines namudines šeivas pakeitė masiškai gaminamos plastmasinės.
Ūdų kiocė – krepšys, naudotas žvejybai parengtoms ūdoms sudėti.. Parengta žvejybai su ūdomis kiocė buvo vadinama balde. Ūdos gijos su kabliukais viena po kitos buvo nuleidžiamos išorėje. Ant jų buvo smeigiamas masalas – strikis – žuvies gabalėliai. Taip tvarkingai parengta baldė buvo nešama į valtį. Ūdos gijos į vandenį iš baldės buvo leidžiamos viena po kitos iš eilės, norint išvengti galimo virvių persipynimo.
Pajūrio žvejo etnografinės sodybos priemenėje eksponuojamas tinklų ir ūdų pastatymo vietas žymėjęs plūduras, vadintas „stoderiu”. Tai plona kartis su vėliavėle viršuje bei užmauta kamštine plūde. Karties apačioje kabindavo svarmenį, kad ji vandenyje išliktų statmena. Kartais plūdė buvo dažoma baltai arba raudonai.
Pajūrio žvejo etnografinės sodybos gyvenamajame name, pastatytame pagal XIX a. pab.—XX a. pr. Šventosios apylinkių žvejų namų pavyzdį, muziejaus lankytojai gali apžiūrėti XX a. pradžios ilgaaulius batus, žvejo Jono Balčiaus įsigytus Palangoje iš prekeivio žydo.
Ilgus batus žvejyboje vėsiu metu avėdavo pajūrio ir pamario žvejai. Gausiai riebalais ištepta batų oda, braidant vandenyje, nepermirkdavo ir kojos nesušlapdavo.
 |
 |
| |
 |
 |
| |