Kaip atgimimo, atsinaujinimo ir sielos nemirtingumo simboliai vystant mumijas tarp vyturų  buvo dedami amuletai – skarabėjai. Senovės egiptiečiams skarabėjas, mums labiau žinomas kaip mėšlavabalis, buvo šventas gyvūnas, sietas su Saulės dievu Ra. Mėšlo rutuliuko ridenimas tapatintas su saulės disko kelione, o naujų skarabėjų išsiritimas – su prisikėlimu iš pomirtinio požeminio pasaulio. Skarabėjaus amuletas buvo dedamas ant mumijos, širdies vietoje. Eksponuojamas skarabėjas – žiedo akis – yra iš Ramesidų laikotarpio, XIII–XII a. pr. Kristų. Ant jo matyti kalkakmenio ir glazūros pėdsakų. Skarabėjo apkaustėlis yra gamtinis aukso ir sidabro lydinys – vadinamasis elektrumas.

Ant pagrindo – hieroglifų įrašas.

Dangtis mumijos pavidalo su reljefiškai pavaizduota moters galva. Sarkofago dangtis kildinamas iš Tebų, jis buvo skirtas ištekėjusiai moteriai („namų šeimininkei“), vardu Udžarenesė, datuojamas pirma VII a. prieš Kristų puse (XXV-XXVI din.). Tikėta, kad dangčio išorinėje pusėje ties galva įrašyti magiški hieroglifai turėjo aprūpinti mirusiąją pomirtinėmis dovanomis (maistu ir gėrimais), ties pečiais įrašyti mirusiosios pokalbių su dievais tekstai („dekretai“), ant krūtinės – pomirtinio teismo scena (sveriama mirusiosios širdis). Iš kairės ir dešinės pavaizduoti Horo sūnūs ir kiti mumijos saugotojai, savo kalbomis besikreipiantys į mirusiąją. Dangčio vidinėje pusėje pavaizduota dangaus deivė Nuta. Abipus jos kartojasi hieroglifų tekstas: Taria žodžius Ozyris, namų šeimininkė Udžarenesė, teisi balsu Dismontaus duktė, kurios motina – namų šeimininkė Ba. Iš egiptologės Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės rinkinio.

Amono žynės, giedotojos sarkofagas (be dangčio) pagamintas iš sikomoro medienos, mumijos formų, dekoruotas polichromija. Sarkofago vidinėje pusėje vaizduojami pomirtinės karalystės demonai, išorinėje pusėje hieroglifų tekstai ir vinjetės su įvairiomis aukojimo scenomis. Mirusiosios vardas turėjo būti įrašytas dangtyje, kadangi jis neišliko, tai lieka nežinomas. 1924 m. Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė Egipte pirko sarkofagą kartu su jame gulėjusia mumija.

Vaiko pomirtinė kaukė. Mirusiųjų veidus egiptiečiai dažnai pridengdavo pomirtinėmis kaukėmis, dažniausiai jos būdavo pagamintos papjė mašė technika, dekoruotos sodria tapyba ir gausiai auksuotos. Tai mirusiųjų portretiniai atvaizdai su apeiginėmis skarelėmis, kurių galai nuleisti ant krūtinės. Šios kaukės viršugalvyje pavaizduotas atgimimo simbolis – skarabėjas su saulės disku ir oro dievo Šu figūrėle. Kaukė iš egiptologės Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės rinkinio.

Tai sakalo staulėlė. Tokios sakalą, pomirtinio pasaulio dievą Sokarą, vaizduojančios statulėlės I tūkstantmetyje prieš Kristų puošdavo medinių sarkofagų kraštus ir turėdavo saugoti mirusįjį. Iš Aleksandro Mykolo Račkaus (1893–1965) rinkinio.

Ozyris vaizduojamas stovintis, apsigaubęs drobule, su karališkosios valdžios ženklais – lazda ir botagu – rankose, ant galvos karūna „atef“, būdinga tik šiam dievui. Egiptiečių mitologijoje Ozyris – derlingumo ir atgimimo dievas, pomirtinio pasaulio karalius. Anot mitų, jis buvo vyriausias žemės dievo Gebo ir dangaus deivės Nutos sūnus, Izidės brolis ir vyras, Seto ir Neftidės brolis, Horo tėvas.

Statulėlė vaizduoja deivę Izidę, laikančią ant kelių Horą. Izidė – viena populiariausių dievybių, motinystės deivė, moteriškumo ir šeimyninės ištikimybės simbolis. Ši deivė dažnai vaizduojama laikanti ant kelių Horą ir jį žindanti. Ji tapatinama su sostu, nes jos keliai buvo pirmasis „sostas“ dievui Horui. Eksponatas pateko į muziejų iš egiptologės Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės (1885–1941) rinkinio.

Ptahas vaizduojamas kaip ant pjedestalo stovintis į mumiją susivyniojęs vyras skusta galva. Jis laiko lazdą „uas“, kuri simbolizuoja gyvenimą, stabilumą, ir gyvenimo simbolį, dievų atributą – kilpinį kryžių „anch“. Ptahas yra visa ko kūrėjas, įskaitant ir kitus dievus. Jis buvo garbinamas kaip vyriausiasis Memfio dievas, laikomas menų ir amatų globėju. Šis eksponatas yra iš grafo Mykolo Tiškevičiaus rinkinių.

Tai jaučio skulptūrėlė. Apis – egiptiečių mitologijoje archajiškas vaisingumo dievas, garbintas Memfyje. Jo šventasis gyvūnas ir personifikacija – juodmargis jautis. Vėliau Apis buvo laikomas dievo Ptaho šventu gyvūnu. Gyvas jautis būdavo laikomas specialiame pastate, o negyvą mumifikuodavo ir palaidodavo tam skirtame nekropolyje – Serapeume. Šis eksponatas yra iš grafo Mykolo Tiškevičiaus rinkinių.

Anubis – pomirtinio pasaulio dievas, balzamavimo viešpats, įsteigęs laidotuvių ritualą, pirmasis paruošęs Ozyrio mumiją. Mirusiųjų dievas vaizduojamas šakalu arba žmogumi šakalo galva. Statulėlė iš egiptologės Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės rinkinio.

Paviano statulėlė. Pavianas – šventas dievo Toto gyvūnas. Totas – išminties, skaičiavimo, rašymo dievas, raštininkų ir archyvų globėjas. Totas dalyvauja mirusiųjų teisme ir užrašo mirusiojo širdies svorį. Statulėlė iš egiptologės Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės rinkinio.

Egiptiečiai, siekdami užtikrinti mirusiesiems amžinąjį gyvenimą, balzamuodavo jų kūnus. Balzamavimo menas Egipte buvo pasiekęs ypač aukštą lygį. Eksponuojamas I tūkstantmečio prieš Kristų balzamuotas vyro kūnas. Mumija suvystyta į lininius vyturus, paguldyta ant palmių lapų luoto, kurį prilaiko vyturai. Egipte nuo turtinės užsakovo padėties priklausydavo pasirenkamas mumijos paruošimo būdas, pomirtinė kaukė ir sarkofagų skaičius.
Ši Kairo muziejuje 1924 metais Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės pirkta mumija nėra išvyniota. Tik atlikus kompiuterinę tomografiją paaiškėjo jos lytis ir tai, kad prie mumijos nėra amuletų.