Šventasis Juozapas yra vienas svarbiausių Katalikų bažnyčios šventųjų. Marija ir Juozapas laikomi žemiškaisiais Jėzaus tėvais. Kaip šventasis, Juozapas yra Katalikų bažnyčios ir dailidžių globėjas. Jis buvo ir yra labai populiarus lietuvių liaudies meistrų religinių skulptūrėlių personažas. Šv. Juozapas buvo ir Vaižganto vardo globėjas.
J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinis daiktas.

Vaižgantas mėgo savo kraštiečio Kajetono Sklėriaus (1876–1932) , gimusio gretimame Kunigiškių kaime, akvareles, visą jo impresionizmo ir realizmo bruožų turinčią kūrybą. 1932 metais laiške Petrui Klimui į Paryžių jis rašė: ,,Mano paveikslų galerija praturtėjo keletu nemažos vertybės eksponatų. Ponia Elena Sklėriuvienė dovanojo man a. a. Kajetonui atminti (už jo palaidojimą) tokią akvarelę, kokios tikrai nėra visame Paryžiuje. Įsimylėjau ją (akvarelę, ne našlę); vaizduoja šlapią ir perregimą vandenį“.

J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinis daiktas.

Šį paveikslą Vaižgantas visada vadino ,,Po kryžiumi“ (Kn.: Vaižgantas. Laiškai Klimams. Vilnius. 1998). Jo autorių vertino kaip tapytoją. Balys Macutkevičius buvo jaunosios kartos dailininkas modernistas, tapęs  portretus, peizažus, natiurmortus, simbolines bei religines kompozicijas. Jo kūriniams būdinga konstruktyvizmo ir art deco stiliaus tendencijos, dekoratyvi, ornamentinė kompozicija.
J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinis daiktas.

XX amžiaus pradžioje Vytautas Didysis buvo garbinamas kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galios simbolis. Vaižgantui Vytautas Didysis buvo reikšmingas dar ir todėl, kad jis laikomas Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios statytoju (Aleksoto g. 13). Kan. Juozas Tumas vienuolika metų buvo šios bažnyčios rektoriumi. Bernardo Bučo sukurtą Vytauto Didžiojo skulptūrėlę Vaižgantas įsigijo gavęs Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordiną.
Laiške dukterėčiai Bronei Klimienei 1932 metais Vaižgantas rašė: ,,Lipau į Vytauto Didžiojo Ordino pirmąjį laipsnį: taip buvusi nusprendusi Ordino Taryba; bet nuslydau į antrąjį laipsnį. Prezidentas sako dėl to, kad būčiau tapęs didesnis už pačius didžiuosius. Ale vis tik – žvaigždė. Dabar pašonėje turiu dvi žvaigždes: Gedimino ir Vytauto.“
J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinis daiktas.

Vaižgantas vertino Kazio Šimonio (1887–1978), iškilaus XX amžiaus lietuvių dailininko, tapybą: turėjo įsigijęs jo paveikslų. K. Šimonis buvo savamokslis menininkas – poetas, grafikas, tapytojas. Jis savitai taikė kubizmo, ekspresionizmo, lučizmo išraiškos priemones, ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu buvo paveiktas M. K. Čiurlionio įtakos.
J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinis daiktas.

1928 metais, Vaižganto šešiasdešimtmečiui artėjant, Kauno gėlininkai išvedė naują geltonos spalvos jurgino rūšį ir pavadino ją „Rašytoju Vaižgantu“: Juozas Tumas tuo metu buvo daugelio mylimas žmogus. Geltoną spalvą gėlininkai parinko neatsitiktinai – tai buvo mėgstamiausia rašytojo spalva. Ši jurgino rūšis Kaune buvo populiari iki pat Antrojo pasaulinio karo. Gėlių augintojai ją taip ir vadino – „Vaižgantu“. Amžininkai teigė, kad Vaižgantas labai džiaugėsi tokia neįprasta gėlininkų dovana (Kn.: Neužmirštamas Vaižgantas. Vilnius. 2009).
J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinis daiktas.

Vaižganto tėvo Anupro Tumo (1817–1902) portretą pagal paso nuotrauką 1895 metais nupiešė dailininkas Pranas Žitkus (1870–1917). Anupras Tumas buvo teisingas, ramaus būdo, nagingas žmogus, mokėjęs pasidaryti visus reikalingus ūkio padargus, rūpestingai tvarkęsis namuose. Rašytojas tėvą mylėjo, artimai bendravo, dažnai prisimindavo jo posakį: ,,Žmones mylėtų reikia“ (Kn.: Neužmirštamas Vaižgantas. Vilnius. 2009).
J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinis daiktas.

XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios tapytojas Kajetonas Sklėriaus (1876–1932) darbai užima svarbią vietą lietuvių dailės istorijoje. Ypač vertinami jo XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigos ir paskutinių dvejų gyvenimo metų paveikslai, turintys impresionizmo ir realizmo bruožų. Šis Vaižganto portretas pasižymi itin subtiliu koloritu.

J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinis daiktas.

Paveikslo siužetas paimtas iš Vilniaus įkūrimo legendos. Vilnių Vaižgantas labai mylėjo (Kn.: Vaižgantas. Raštai. T. 18. Vilnius. 2008). Kazio Šimonio ,,Kauksmas“ jam primindavo sostinėje praleistus trejus žurnalistinio darbo metus, kai čia gyveno 1907–1910 m.  ir leido laikraščius ,,Vilniaus žinios“ ir ,,Viltis“.
J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinis daiktas.

1925 metais Vaižgantas buvo pakviestas į Ukmergės gimnaziją dėstyti lietuvių kalbą, nes susirgo mokytojas. Nors rašytojas Kaune turėjo daug darbo, tačiau mielai sutiko jį pavaduoti (Kn.: Neužmirštamas Vaižgantas. Vilnius. 2009). Tris mėnesius du kartus per savaitę Vaižgantas važiuodavo traukinuku atlikti šios pareigos. Ukmergės gimnazijoje susipažino su piešimo mokytoju dailininku Eugenijumi Kulviečiu (1883–1959), įsigijo jo natiurmortą, labai tinkantį nedideliam valgomajam.
J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinis daiktas.

Savitos XX amžiaus rusų kilmės dailininkės Barboros Didžiokienės (Varvaros Gorochovos) (1896–1976) paveikslas  „Teatro lėlės“ sukurtas 1923 metais. Kitas jo pavadinimas yra ,,Duktė ir mamytė“. Juozas Tumas-Vaižgantas bendravo su Barbora Didžiokiene. Sankt-Peterburge ji studijavo tapybą, ištekėjo už lietuvio menininko Vlado Didžioko ir nuo 1921 metų nuolat gyveno Lietuvoje. Buvo populiari tarpukario dailininkė, išgarsėjusi pačios siūtų lėlių tapytomis kompozicijomis: toks lėlių vaizdavimas buvo retas to meto Lietuvos dailėje 

J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinis daiktas.

Sofijos Dembovskytės-Riomerienės (1885–1972) kūrybai būdingas realizmas, raiškus piešinys, lengvas potėpis, vaiskus, dažniausiai šaltų tonų koloritas. Dailininkė mėgo tapyti nedidelio formato peizažus, natiurmortus. Paveikslas „Dvi bobutės“ savo siužetu išsiskiria iš kitų dailininkės darbų. Pati būdama didelio Tytuvėnų dvaro šeimininkė, daugiausia tapė dvaro aplinką, žymius to meto žmones. Yra nutapiusi ir Vaižganto portretą.

J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinis daiktas.