Natūralaus gintaro gabaliukas su inkliuzu
Plokščias šlifuotas skaidraus gintaro gabaliukas su natūralios žievės liekanomis ir vienu inkliuzu: termitas.
Aprašė Regina Makauskienė
Virtualios parodos
-
-
Gintaras ir jo panaudojimas
Parodoje, parengtoje pagal Palangos gintaro muziejaus ekspoziciją, pristatomos dvi pagrindinės temos: tai gintaro susidarymas Žemės evoliucijos eigoje ir gintaro panaudojimas kultūros istorijoje.
Kaip gintaras susiformavo? Prieš 55–40 milijonų metų senajame Skandinavijos žemyne šilto ir drėgno klimato sąlygomis augo gintaro miškas. Čia, greta pušų šeimos spygliuočių, žaliavo ir subtropiniai augalai, miškuose buvo daug gyvūnų, ypač vabzdžių. Šiltėjant klimatui gintarmedžiai nebeprisitaikė prie naujų oro sąlygų ir pasidarė labai sakingi. Išskirdami gausius sakų kiekius, jie palaipsniui išnyko, o dirvožemyje susikaupusios jų sakų liekanos, veikiamos fizinių ir cheminių aplinkos veiksnių, palaipsniui virto gintaru.
Archeologinio gintaro dirbiniai rodo, kad galime kalbėti apie beveik šešis tūkstančius metų egzistuojančią gintaro apdirbimo tradiciją. Pirmieji gintaro dirbiniai, datuojami IV tūkstantmečiu prieš Kristų, randami kartu su gintaro žaliavos gabalėliais dabartinės Baltijos jūros rytiniame ir pietiniame regione. Vėliau, bronzos amžiuje, gintaras žemyniniais prekybos keliais iš pajūrio aktyviausiai plito į Vidurio, Pietų Europą. Antikoje gintaro žaliava ir gaminiai buvo itin vertinami, gintaro dirbinių gamyba klestėjo, rašytojai fiksavo įvairiausias gintaro kilmės versijas, aprašė jo gydomąsias savybes. Baltai gintarą mainydavo į įvairius metalo lydinių dirbinius, stiklo karolius, kurių archeologai dabar gana nemažai randa kasinėjimų metu. Pačios baltų bendruomenės gintarą naudodavo ir kaip gydančią bei nuo nelaimių ginančią medžiagą. Yra pagrindo manyti, kad gintaro karoliai ir kabučiai buvo nešiojami siekiant apsisaugoti nuo ligų ar nuo bloga lemiančios akies. Tai patvirtina ir žodžio „gintaras“ etimologija: jį baltistai linkę sieti su veiksmažodžiu „ginti“. Iš parodos eksponatų galite susipažinti ir su vėlesnių amžių gintaro apdirbimo raida.
Lietuvos dailės muziejaus padalinys Palangos gintaro muziejus įkurtas grafo Felikso Tiškevičiaus ir jo žmonos Antaninos Kožbok-Lonckos (Korzbok-Łącka) 1897 metais pastatytuose rūmuose. Juos projektavo garsus vokiečių architektas Francas Švechtenas (Franz Schwechten). Rūmai stovi pačioje gražiausioje Palangos vietoje – parke, kurį suprojektavo prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduaras Fransua Andrė (Édouard François André). Po Antrojo pasaulinio karo čia veikė Dailininkų kūrybos ir poilsio namai, o 1963 metų rugpjūčio 3 dieną dviejose šių rūmų salėse atidaryta pirmoji Palangos gintaro muziejaus ekspozicija. Muziejaus atidarymas tapo svarbiu Lietuvos kultūrinio gyvenimo įvykiu. Greitai pirmoji ekspozicija išaugo į svarbų gintaro rinkimo, tyrinėjimo ir populiarinimo centrą, vienu iš labiausiai lankomų muziejų Lietuvoje. Dabar muziejaus rinkiniuose jau yra daugiau negu 30 tūkstančių eksponatų, iš kurių 5 tūkstančiai lankytojams pristatomi nuolatinėje ekspozicijoje. Ji kasmet yra tobulinama, plečiama, papildoma naujai įsigytais eksponatais.
-
Parodos objektai
-
-
Žmogaus figūrėlės formos pakabutis
Antropomorfinė figūrėlė iš Richardo Klebso kolekcijos su dviem pažastyse išgręžtomis skylutėmis. Tai didžiausia Baltijos regione rasta žmogaus figūrėlė.
19 a. pab., firmai "Stantien und Becker" kasant gintarą iš marių dugno ties Juodkrante, buvo surinkta akmens amžiaus dirbinių iš gintaro kolekcija. Ji dingo iš Karaliaučiaus II-ojo Pasaulinio karo metu. Išliko tik 17 dirbinių, kurie priklauso Vokietijos Getoingeno un-to muziejui.
Aprašė Regina Makauskienė
-
Karoliai
Gintaro karolių vėrinys, sudarytas iš 54 suspausto rutulio, disko, cilindro ir netaisyklingos formos tamsiai rudų, pasidengusių neskaidria apnaša karolių. Iš skilimo vietų matoma, kad gintaras skaidrus, tamsiai raudonos spalvos. Karoliai gludinti, poliruoti. Vėrinys datuojamas I-II a. po Kr. Apie 1865-1876 m. Michalas Tiškevičius jį rado archeologinių tyrimų metu Romos apylinkėse.
1876 m. vėrinys eksponuotas Raudondvario dvaro kolekcijoje, 1907 m. jis padovanotas Vilniaus mokslo ir meno draugijos muziejui. 1914-1940 m. - Vilniaus mokslo bičiulių muziejui. Nuo 1940 m. iki 1943 m. vėrinys priklausė LMA Istorijos instituto muziejui, o 1943 m. balandžio mėn. pateko į Lietuvos dailės muziejų.
Aprašė Sigita Bagužaitė-Talačkienė
-
Gintaro karolis
Gintaro karoliukas išgaubtais šonais su neryškiais ranteliais. Gintaras skaidrus. Lietuvos dailės muziejaus žvalgomosios ekspedicijos radinys 1981 m.
Lazdininkų kapinynas III - XII a., Kretingos r., Darbėnų apyl.
Aprašė Valerija Litvaitienė -
gintarinis verpstukas, III–XII a.
Šviesiai rudos spalvos ritinio formos gintarinis verpstukas apskaldytu paviršiumi su didele skyle. Gintariniai verpstukai kapuose pasitaiko retai, jie turi stiprų mitologinį apspalvį. Gali būti, kad retai randami verpstukai moterų kapuose simbolizavo tam tikrą jos padėtį, pav., besiruočiančią ištekėti ar besilaukiančią kūdikio.
Lazdininkai (III-XII a.), Kretingos r., Darbėnų apyl.
Aprašė Valerija Litvaitienė, Regina Makauskienė
-
Gintaro kabutis
Žuvytės formos gintaro pakabutis iš kuršiško kapinyno. Galvos dalyje yra gana didelė iš abiejų pusių gręžta skylutė. Uodegos galas puoštas įbrėžimais, šonai - krypute. Vyrų kapuose gintaro kabučiai - šukutės buvo dedami krūtinės, juosmens srityse, puošė kalavijų rankenas ar makštų aptaisus.Lietuvos dailės muziejaus muziejaus žvalgomosios ekspedicijos radinys 1979 m.
Lazdininkų kapinynas III - XII a., Kretingos r., Darbėnų apyl.
Aprašė Valerija Litvaitienė -
Kryžius (kilnojamas altorėlis)
Kryžius iš senosios Tytuvėnų bažnyčios (1555–1614 m.). Kryžiaus apatinė dalis turi laiptelių formą. Priekinėje pagrindo dalyje įmontuoti du maži dramblio kaulo bareljefai, o kampus puošia gintaro rutuliukai su dramblio kaulo akutėmis. Ant gintaro kolonėlių viena ant kitos sumontuotos dvi plokštumos, kurių kampai puošti gintaro rutuliukais su dramblio kaulo akutėmis. Ant viršutinės plokštumos pritvirtintai kryžius su dramblio kaulo Nukryžiuotuoju, o iš abiejų kryžiaus pusių ant dramblio kaulo postamentų stovi dvi gintarinės šventųjų figūrėlės. Kryžiaus viršuje yra dramblio kaulo plokštelė su raidėmis INRI.
Aprašė Regina Makauskienė -
Monstrancija.
Dvipusė monstrancija, pagaminta 1786 m. Pagaminta Kristijono Juozapo Štapelerio, o Sedos Šv. Nepamuko bažnyčiai ją padovanojo Benediktas ir Margarita Adomavičiai. Tai Lietuvos brandžiojo baroko pavyzdys, laikomas auksakalystės "aukso amžiumi". Monstrancijos pagrindas yra ovalus, o pakopos aštuinkampio serspjūvio. Monstrancijos gloriją sudari trys vainikai. Ant pėdos pagrindo iškalstytos aštuonios Šventojo Rašto scenos. Glorijos viršuje yra gintarinis kryželis prie kurio pritvirtinta Nukryžiuotojo figūra iš kaulo .
Aprašė Regina Makauskienė
-
Kandiklis su paukščiu futliare, XIX a. pab. – XX a. pr.
Kandiklis su paukščiu futliare. Kandiklis sudarytas iš dviejų dalių. Siauroji dalis yra gintarinė, lenkta, siaurėjanti, su skylute. Gintaras neskaidrus, geltonas, su tekstūromis. Iš jūros putos (magnio hidrosilikato) pagamintoji kandiklio dalis yra didesnė, užriesta į viršų, o įlinkime yra išdrožinėtas paukštis. Futliaras trauktas juoda oda, vidus muštas bordo spalvos aksomu. Ant futliaro yra užrašas "Zur Stadt Paris".
Aprašė Regina Makauskienė
-
Gintaro apdirbimo staklės „Takarnė“
Medinės gintaro apdirbimo staklės be variklio, minamos ratelio principu su disku gintaro šlifavimui ir dviem kitais atsarginiais diskais su švitriniu popieriumi ir medvilnine medžiaga.
Aprašė Regina Makauskienė
-
Peleninė, 1930 m.
Peleninė padaryta iš vieno gintaro gabalo, keturkampė, su nupjautais kampais. Visuose keturiuose šonuose išgraviruoti Palangos vaizdeliai. Graviravimo linijos yra patamsėjusios. Paviršiuose pavaizduota: Birutės kalno koplytėlė, jūra su dviem valtelėmis, grotas Birutės kalno papėdėje ir jūros pakrantė. Peleninės vidus giliai išskobtas, ši dalis yra apskritimo formos. Gintaras neskaidrus, poliruotas, nuo laiko stipriai patamsėjęs, gelsvai rudos spalvos.
Aprašė Regina Makauskienė -
Karoliai, XX a. I p.
Trijų eilių briaunuoto šlifavimo karoliai. Karoliukai išdėstyti mažėlančiai, o vėrinio galai užbaigiami trikampėmis gintaro plokštelėmis. Karolių eiles jungia dvi stačiakampio formos gintaro plokštelės.
Aprašė Valerija Litvaitienė
 |
 |
| |
 |
 |
| |