Gintaras ir jo panaudojimas

Parodoje, parengtoje pagal Palangos gintaro muziejaus ekspoziciją, pristatomos dvi pagrindinės temos: tai gintaro susidarymas Žemės evoliucijos eigoje ir gintaro panaudojimas kultūros istorijoje.

Kaip gintaras susiformavo? Prieš 55–40 milijonų metų senajame Skandinavijos žemyne šilto ir drėgno klimato sąlygomis augo gintaro miškas. Čia, greta pušų šeimos spygliuočių, žaliavo ir subtropiniai augalai, miškuose buvo daug gyvūnų, ypač vabzdžių. Šiltėjant klimatui gintarmedžiai nebeprisitaikė prie naujų oro sąlygų ir pasidarė labai sakingi. Išskirdami gausius sakų kiekius, jie palaipsniui išnyko, o dirvožemyje susikaupusios jų sakų liekanos, veikiamos fizinių ir cheminių aplinkos veiksnių, palaipsniui virto gintaru.

Archeologinio gintaro dirbiniai rodo, kad galime kalbėti apie beveik šešis tūkstančius metų egzistuojančią gintaro apdirbimo tradiciją. Pirmieji gintaro dirbiniai, datuojami IV tūkstantmečiu prieš Kristų, randami kartu su gintaro žaliavos gabalėliais dabartinės Baltijos jūros rytiniame ir pietiniame regione. Vėliau, bronzos amžiuje, gintaras žemyniniais prekybos keliais iš pajūrio aktyviausiai plito į Vidurio, Pietų Europą. Antikoje gintaro žaliava ir gaminiai buvo itin vertinami, gintaro dirbinių gamyba klestėjo, rašytojai fiksavo įvairiausias gintaro kilmės versijas, aprašė jo gydomąsias savybes. Baltai gintarą mainydavo į įvairius metalo lydinių dirbinius, stiklo karolius, kurių archeologai dabar gana nemažai randa kasinėjimų metu. Pačios baltų bendruomenės gintarą naudodavo ir kaip gydančią bei nuo nelaimių ginančią medžiagą. Yra pagrindo manyti, kad gintaro karoliai ir kabučiai buvo nešiojami siekiant apsisaugoti nuo ligų ar nuo bloga lemiančios akies. Tai patvirtina ir žodžio „gintaras“ etimologija: jį baltistai linkę sieti su veiksmažodžiu „ginti“. Iš parodos eksponatų galite susipažinti ir su vėlesnių amžių gintaro apdirbimo raida.

Lietuvos dailės muziejaus padalinys Palangos gintaro muziejus įkurtas grafo Felikso Tiškevičiaus ir jo žmonos Antaninos Kožbok-Lonckos (Korzbok-Łącka) 1897 metais pastatytuose rūmuose. Juos projektavo garsus vokiečių architektas Francas Švechtenas (Franz Schwechten). Rūmai stovi pačioje gražiausioje Palangos vietoje – parke, kurį suprojektavo prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduaras Fransua Andrė (Édouard François André). Po Antrojo pasaulinio karo čia veikė Dailininkų kūrybos ir poilsio namai, o 1963 metų rugpjūčio 3 dieną dviejose šių rūmų salėse atidaryta pirmoji Palangos gintaro muziejaus ekspozicija. Muziejaus atidarymas tapo svarbiu Lietuvos kultūrinio gyvenimo įvykiu. Greitai pirmoji ekspozicija išaugo į svarbų gintaro rinkimo, tyrinėjimo ir populiarinimo centrą, vienu iš labiausiai lankomų muziejų Lietuvoje. Dabar muziejaus rinkiniuose jau yra daugiau negu 30 tūkstančių eksponatų, iš kurių 5 tūkstančiai lankytojams pristatomi nuolatinėje ekspozicijoje. Ji kasmet yra tobulinama, plečiama, papildoma naujai įsigytais eksponatais.