Kasdienybės istorijos Algimanto Kunčiaus nuotraukose
„Esu marginalas – nei grynas miestietis, nei grynas kaimietis, mat abiejų šių skirtingų erdvių struktūros tapo mano savasties dalimi.“ (Algimantas Kunčius)
Fotografas Algimantas Kunčius gimė 1939 m. rugpjūčio 14 d. Pakruojyje. 1963–1965 m. savaitraščio „Literatūra ir menas“ fotoreporteris, 1965–1981 m. žurnalo „Kultūros barai“ iliustracijų skyriaus vedėjas ir fotografas, 1992–1998 m. šio žurnalo fotografijos skyriaus redaktorius. 1982–1992 m. Lietuvos fotografijos meno sąjungos konsultantas. 1996–2002 m. Lietuvos dailės muziejaus Vaizduojamosios dailės skyriaus Fotografijos meno sektoriaus vedėjas. Sukūrė žanrinių portretinių, peizažinių fotografijų. Nuotraukos emocionalios, išsiskiria filosofiniu požiūriu į kasdienybės reiškinius, raiškia faktūra. Nuo 1967 m. dalyvauja fotografijos parodose Lietuvoje ir užsienyje. Nuo 1976 m. Tarptautinės meninės fotografijos federacijos menininkas fotografas. 1969 m. su kitais įsteigė Lietuvos fotografijos meno draugiją (nuo 1989 m. Lietuvos fotomenininkų sąjunga). 1998 m. buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, o 2001 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
„Einu ir mąstau, mąstydamas – matau, o matydamas – paveiksluoju. Viskas prasideda nuo matymo, o ir pirmieji sąmoningi įspūdžiai yra būtent regimieji: iš vaikystės atsimename tai, ką matėme ir kas įstrigo sąmonėje. Per fotografiją bandžiau suprasti ir įvardyti tai, ką pats matau ir jaučiu. Iš esmės visa mano fotografija – džiazavimas... Fotografija – tai užuomina, atverianti begalinį turinį. Tai ne „gražių vaizdų“ fiksavimas, bet pajautimas to, kas, visų pirma, patį regintįjį ima veikti per jo atmintį, jusles, kultūrinius ar prigimtinius pojūčius... Jau nebegalvoju, jog štai padariau nuotrauką, tiesiog fiksuoju savo paties mintis, pastebėjimus ir nuostabas, kad nieko nepamirščiau.“
„Fotografijos fenomenas suteikia galimybę ne tik dalyvauti istorijoje, tačiau ir ją fiksuoti, išsaugoti bei atsiminti.“ (Algimantas Kunčius)
Viename interviu Algimantas Kunčius užsiminė, kada pradėjo fotografuoti: „Gyvenant Kaune pirmą fotoaparatą man, penkiolikmečiui, nupirko tėvas. Tai buvo plačiajuostis „Liubitelis“. Yra išlikusi ir nuotrauka, kurioje man ant kaklo tas fotoaparatas kabo. Tik pagalvok, tai 1954 metai... Tėvas pirmasis atskleidė ir juostų ryškinimo paslaptis. Netrukus ėmiau intensyviai fotografuoti, o Pakruojyje draugavau su mamos artimiausios draugės sūnumi, trejais metais vyresniu Algiu Venslausku, su kuriuo jo tėvų namo palėpėje įsirengėme fotolaboratoriją. Čia išmokau dirbti su chemija, popieriumi ir ryškalais. Nuo tada mano sąmonėje įsitvirtino supratimas, kad fotografo darbas nesibaigia fotografavimu, o atvaizdo gavimo subtilumai ir kokybė veriasi laboratorijoje. Iki šiol pats spausdinu savo nuotraukas, ir tai man teikia didžiulį nusiraminimą. Čia viskas turi būti kaip bažnyčioje... (juokiasi). Dažnai kolegos ragindavo nuotraukų spausdinimą perduoti mokiniams, bet aš negaliu – man tai yra vientisas kūrybos procesas.“
Tekstas parengtas remiantis A. Kunčiaus asmenine byla, saugoma Lietuvos fotomenininkų sąjungos bibliotekoje, A. Kunčiaus interviu (Kelionė su Bernardinai.lt, 2016, Nr. IV (36); kalbino G. Kajėnas) bei internete skelbiama informacija
