Nepažintas lietuvių gyvenimas Amerikoje: pagal O. Ramanauskienės-Lužienės faleristikos rinkinį

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinyje saugomi reti ir įdomūs ženklai, į Lietuvą atkeliavę iš Jungtinių Amerikos Valstijų. 1939 m. Amerikos lietuvių organizacijų faleristikos artefaktus padovanojo uoli ir veikli Lietuvos dukra, tuomet gyvenusi Čikagoje, Ona Ramanauskienė-Lužienė.
M. K. Čiurlionio muziejaus archyve saugomas laiškas, rašytas 1938 m. liepos 12 d. Lietuvos pasiuntinybėje Londone dirbusio nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Broniaus Kazio Balučio, kuriame spalvingai pristatoma dovanotų ženklų savininkė. Minėtame laiške jis rašė: „Ponią Oną Ramanauskienę turėjau progos pažinti eilę metų, kuomet ji gyveno Čikagoje ir vėliau Lawrence, Mass... aš visados prisimenu p. Ramanauskienę, kaipo karštą lietuvę-patriotę, kuriai visi tautiniai reikalai ne tik rūpėjo, bet buvo artimi jos širdžiai. Aš abejoju, ar buvo toks lietuviškas reikalas, prie kurio ji neprisidėjo savo darbu ar pinigu... ir ypatingai daug dirbo Tėvynės dirvoje su savo nepamirštamos atminties vyru, prakilniu lietuviu-darbininku p. Ramanausku.“ Ji dalyvavo įvairiose lietuvių draugijose, buvo deleguota į Susivienijimo lietuvių Amerikoje (toliau SLA) rengiamus seimus.
O. Ramanauskienės-Lužienės sukauptas faleristikos rinkinys, pasiekęs Lietuvą, nėra gausus, tačiau leidžia susidaryti vaizdą apie XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje JAV gyvenusius lietuvius. Pristatomus ženklus galima klasifikuoti į dvi grupes: vieni jų buvo skirti SLA seimų delegatams, antrieji priklausė Amerikos lietuvių įkurtų draugijų nariams.
SLA istorija yra labai įdomi ir artimai susijusi su visų Amerikos lietuvių tautiniu ir kultūriniu gyvenimu. Šios organizacijos veikloje atsispindi lietuvių išeivijos gyvenimas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Sumanymas įkurti SLA iškilo 1886 m. balandžio 17 d. Niujorke, Lietuviško balso draugijoje. Pagrindiniais idėjos autoriais laikomi dr. J. Šliūpas, P. Paseckas ir P. Ramanauskas. SLA įkurtas kilniais lietuvybės palaikymo tikslais. Tų pačių 1886 metų rugpjūčio 15 d. įvyko pirmasis seimas, kuriame dalyvavo vienuolikos draugijų atstovai. Šiame seime buvo nustatyti pagrindiniai naujos organizacijos tikslai: pirkti žemes ir namus, steigti mokyklas, prieglaudos namus našlaičiams ir seniems žmonėms, statyti lietuvių bažnyčias; steigti biržas darbininkams, šelpti mirusio nario šeimą. SLA visas problemas spręsdavo seimuose, kurių liudininkus – ženklus – išsaugojo O. Ramanauskienė-Lužienė.
Antrąją pristatomų faleristikos artefaktų grupę sudaro ženklai, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje priklausę Amerikoje įkurtoms lietuvių draugijoms. Šios bendruomenės atliko svarbų vaidmenį lietuvių išeivijos gyvenime. SLA pradininkas V. Džiankauskas rašė: „ Lietuvininkai čia turi savo draugystes, daugiausia broliškos pašalpos... gyvena dideliais būriais, vienoje ar kitoje vietoje, todėl nenutausta ir nepameta kalbos bei kitų lietuviam brangių dalykų.“
Broliškos savišalpos susivienijimai Amerikoje ypač ėmė burtis XIX a. antroje pusėje. Per 1890–1900 metų laikotarpį buvo įkurtos net 65 draugijos. O. Ramanauskienė-Lužienė aktyviai įsijungė net į kelių iš jų veiklą. Ji išsaugojo ženklus draugijų, kurių veikloje dalyvavo: Šv. Kazimiero brolių ir seserų draugijos, Šv. Juozapo broliškos pagalbos draugijos, Šv. Jurgio broliškos šalpos draugijos, Šv. Andriejaus broliškos pagalbos draugijos, Dr. Vinco Kudirkos giedotojų draugijos, Šv. Onos draugijos ir Tėvynės mylėtojų draugijos.
Negausus faleristikos rinkinys atskleidžia turtingą ir prasmingą lietuvių tautos išeivijos puslapį. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Amerikoje sukurti mažieji paminklai suteikia galimybę tyrinėti tarptautinę faleristikos raidą, o ženklų publikavimas ir sklaida įprasmina praeities istorijos pažinimą.

Tekstą parengė Danutė Gruzdienė.