Senoji liaudies skulptūra: angelai

Savamoksliai kaimo dievdirbai iki XX a. penktojo dešimtmečio kūrė įvairių šventųjų skulptūras.
Dažniausiai jos būdavo talpinamos kaimo pakelėse, sodybose ar kapinėse statomose koplytėlėse,
koplytstulpiuose, stogastulpiuose, puošdavo bažnyčias. Bėgant laikui bažnyčių interjeras keitėsi,
koplytėlės sunyko, tad jose buvusios skulptūrėlės saugotos namuose.
Žemaičių muziejaus „Alka“ įkūrėjas ir pirmasis direktorius Pranas Genys, važinėdamas po
Žemaitiją ir rinkdamas aukas muziejui, kartu rinko ir eksponatus. Po Antrojo pasaulinio karo
liaudies meno rinkinys buvo pildomas ekspedicijų metu surinktais, pavienių asmenų dovanotais
eksponatais. Taip buvo pradėta kaupti, dabar jau– virš tūkstančio, įvairių šventųjų skulptūrų
kolekcija.
Savitą vietą liaudies skulptūroje užima angelai. Jų muziejuje saugoma beveik aštuoniasdešimt
skulptūrėlių. Žemaičiai tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi savo Angelą Sargą, kuris lydi jį visą
gyvenimą. Angelų skulptūros – sudėtinė Pietos, šv. Izidoriaus, šv. Roko skulptūrų kompozicijų
dalis. Skrendantys, klūpantys, stovintys, pamaldžiai ant krūtinės sudėję rankas ar rankoje
laikantys žvakę angelai papildydavo, vizualiai sustiprindavo visą koplytėlės vidaus kompoziciją.
Seniausia muziejuje sukaupto rinkinio skulptūra „Angelas“ paženklinta 1704 m. data. Kita to
paties meistro angelo skulptūra be pažymėtos datos tikėtina sukurta tais pačiais metais. Abi
skulptūros stovėjo Patausalės (Telšių r.) koplyčioje, kuri buvo nugriauta po 1863 m. sukilimo.
Dauguma rinkinio skulptūrų datuotos XIX a. ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Tarp daugelio
meistrų, išliko tik kelios pavardės: Kazimieras Mockus, Kazys Varnelis, Adomas Einikis,
Vaitkus (vardas nežinomas).

Parodą parengė vyr. muziejininkė Vida Rimkuvienė ir muziejininkė-skaitmenintoja Loreta
Norvaišienė