Spalvotosios Genovaitės Jacėnaitės dievybės
Lietuvos etnokosmologijos muziejuje saugomos baltiškosios dievybės – menininkės Genovaitės Jacėnaitės (1933-2016) dovanoti skulptūrinės keramikos dirbiniai.
Genovaitė Jacėnaitė gimė Kuršėnuose. Ten su močiutės pasakomis prabėgo vaikystė, ten, išpiešusi visas jaunystės svajones, baigė vidurinę mokyklą. Nors viliojo matematika, studijoms pasirinko dailę: „Šiam pasirinkimui niekas nepritarė, bet manau, kad jis ir buvo geriausias per visą gyvenimą.“ 1957 m. G. Jacėnaitė baigė Lietuvos dailės institutą (LDI) ir, paskirta į tą pačią katedrą, jame (vėliau - Vilniaus dailės akademija) dėstytoja dirbo iki 1999 m. Taip pat nuo 1994 m. buvo Pedagogų profesinės raidos centro Dailės mokytojų perkvalifikavimo skyriaus metodininkė.
Keramikė rašė: „Mane domino žmonių charakteriai, jų judesiai, todėl piešiau ir kūrybos objektu rinkausi ne tada populiarią buitinę keramiką – indus, vazas, servizus, bet skulptūrinę keramiką. Žmogaus figūras tada lipdė tik du keramikai kauniečiai. Vilniuje ši niša buvo laisva. Kūrybinį darbą dirbau kasdien laisvu nuo tarnybos laiku ir savaitgaliais.“ 1957 m. keramikė pradėjo dalyvauti respublikinėse taikomojo meno parodose ir suruošė 33 personalines parodas. Menininkės kūrybos spektras labai platus – nuo buitinių gyvenimo scenų vaizdavimo iki gilinimosi į senąją lietuvių kultūrą, jos pasaulėžiūrą; darbų turi Mažeikių muziejus, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.
Dalinamės dailės keramikės G. Jacėnaitės laiško (2016-01-14) I. Balčiūnienei, muziejaus vyriausiajai fondų saugotojai, ištrauka, kurioje paaiškinama, kaip jos kūryboje atsirado „dievukai“.
„Kadangi viskam yra pradžia, tai aš noriu papasakoti, iš kur mano kūryboje, iki tol vyravusias buitines ir paradoksalias gyvenimo scenas, staiga pakeitė visai skirtingi siužetai.
Buvo taip. Aš dirbau Pedagogų profesinės raidos centre (mes jį vadinome paparaciais) ir kartą man skubiai reikėjo direktoriaus pavaduotojo parašo. Sekretorė pasakė, kad jis dabar salėje, kur ką tik prasidėjo kviestinio lektoriaus paskaita. Nutariau labai tyliai įslinkti ir paprašyti to parašo. Tačiau kai įėjau per duris, pamiršau viską, ko man skubiai reikėjo. Man nepažįstamas lektorius L. Klimka buvo tik pradėjęs kalbėti. Jo nagrinėjama tema apie senovės lietuvių bendruomenės mitologinį pasaulio suvokimą, mitus ir ritualus mane užbūrė, nes buvo tai, ko man trūko. Sėdėjau kaip ant kaktuso, bijodama ką nors praleisti ir neturėdama nei kur, nei kuo užsirašyti. Grįžusi į kabinetą viską užsirašiau ir nuo tos paskaitos pradėjau gilintis į man prieinamus šaltinius ir kaupti knygas ta tema. (Šitas gabalas tik Jums pasiaiškinti mano susižavėjimo ta tema priežastį).
Pradžioj nulipdžiau visą seriją tų mitinių būtybių įprastu skulptūrėlių lipdymo stiliumi, norėdama jų traktuotę išlaikyti liaudiškame stiliuje. Šis variantas buvo pereinamasis temų atžvilgiu. Pamąsčiusi supratau, kad tos pačios senosios mitinės būtybės buvusios tik dvasios ir neturėjo realių prototipų, o krikščionybėje įgavo realybėje buvusių asmenų įvaizdžius. Senosios baltų dvasios, kaip ir vėliau krikščioniškieji šventieji, kuravo tas pačias paskirtis, pavyzdžiui Cecilija=Linksmenė – muzikos globėjos, Elijas-Perkūnas – debesų valdytojai, Gabrielius Arkangelas-Algis – pašto, žinių globėjai, Hubertas- Medeina – medžiotojų globėjai, Izidorius-Vaižgantas – artojų globėjai, Kamilius Lelietis-Ragana – ligonių slaugytojai, Jokūbas-Kelukis – keliautojų globėjai, Jurgis-Ganiklis – gyvulių globėjai, Liucija-Gabija – šviesos, namų židinio globėjos, Zita-Austėja – namų šeimininkių globėjos, Rokas-Aušlavis – sveikatos dievai, ligonių gydytojai, Marija-Žemyna – žemės maitintojos, visų globėjų personifikacija, Vitas-Bubilas – vaišingumo, linksmybių globėjai. Tada ir nusprendžiau padaryti atvirkštinį veiksmą – krikščioniškųjų šventųjų atvaizdus panaudoti senųjų baltiškųjų dievų įvaizdžiams. Taip ir gimė trejybė – iš Dievo, Angelo ir Velnio išėjo Praamžius, Perkūnas ir Velinas. Saulė ir Mėnulis, kaip svarbiausi Žemės šviesuliai, liko garbingųjų dangaus sferų dievybėmis,
Visą tų būtybių panteoną nulipdžiau statiškai, kaip ir liaudies skulptūrose, kurioms svarbiausi jų fasadai ir veikėjus charakterizuojanti atributika. Net ir spalvas naudojau tradicines, būdingas vienam ar kitam šventajam. Tą spalvotų reljefų seriją tvirtinau ant juodų fonų. Tačiau mintis vis dar klaidžiojo tomis pačiomis temomis ir tada padariau dar vieną seriją.“
Keramikė yra pasakojusi, kad eksperimentuodama dievybių dariusi net tris variantus – skulptūrėles, spalvotas reljefines figūrėles ir juodosios keramikos reljefines figūrėles, kurias tvirtino ant šiaudų, beržo tošies arba medžio nuopjovos pagrindų – dalis jų taip pat saugojama Lietuvos etnokosmologijos muziejuje.
Šįkart pristatome, kaip Menininkė G. Jacėnaitė pavadino, „reljefų seriją“ – spalvotąsias keraminių dievybių figūrėles.
