Beria saujom, ima glėbiais, vėl ima saujom ir dalina visiems (Grūdai)

Rugiapjūtė – vienas svarbiausių ir sunkiausių darbų. Nespėsi laiku rugių nukirsti, visus metus šeimai duonos trūks, neparduosi grūdų – negalėsi naujesnių padargų nusipirkti, mokesčių sumokėti. Šeimininkas, geresniam orui nusistovėjus, eidavo prie rugių lauko ir kepure braukdavo per varpas. Pribyrės ten kiek grūdų – jau laikas ruoštis pjūčiai. Tačiau senolių išmintis pataria neskubėti, palaukti mėnulio pilnaties. Antraip varpos bus „prisimerkusios“ ir blogai kulsis. Darbo negalima pradėti savaitės pradžioje, nes ilgai užtruks. Netinka ir penktadienis – duona bus labai juoda…
1975 metų liepos 26 dieną Lietuvos liaudies buities muziejuje įvyko rugiapjūtės papročius priminęs renginys, savotiškai užbaigęs metų darbų ciklą. Renginį organizavo prie muziejaus veikęs muzikinis-folklorinis būrelis. Šventės aprašas neišliko, tik eksponatais tapo 100 ją įamžinusių skaidrių (autorė – Živilė Baltušnikaitė, slp. Živilė Baltė).
Renginio tradicija išliko – muziejuje nuo 2009 m. kasmet švenčiamos Oninės ir rugiapjūtė.


Vyresn. muziejininkė Sigita Žukauskaitė