Skulptorius Antanas Aleksandravičius

Antanas Aleksandravičius gimė 1885 m. gruodžio 3 d. Suvalkų gubernijos Kalvarijos apskrities Gluosninkų kaime, gausioje šeimoje, kurioje buvo dešimt vaikų. Būsimas skulptorius labai anksti neteko tėvų. Svarbų vaidmenį jaunuolio gyvenime suvaidino jo vyresniojo brolio Aleksandro žmona Marija, kuri, deramai įvertinusi keturiolikmečio Antano meninius sugebėjimus, nutarė išsiųsti jį į Krosną mokytis dailės subtilybių pas tautodailininką Matą Kasiulį. Sulaukęs 18 metų, jaunuolis išvyko į Suvalkus ir tapo bažnyčių meistro Adomo Karaliaus mokiniu. Dirbdamas su Karaliumi, Aleksandravičius daugiausia vertėsi altorių ornamentų drožimo darbais Lietuvoje ir Lenkijoje.
Keliaudamas po buvusias ATR žemes, jaunasis menininkas susipažino su bažnytinių daiktų ir skulptūrų fabriko Varšuvoje savininku – Boleslovu Špetkovskiu. Įkalbėtas Špetkovskio, Aleksandravičius išvyko į Varšuvą ir įstojo į vieną iš Varšuvos dailės mokyklų, vadinamąjį Amatų ir dailės muziejų. Mokydamasis Varšuvoje, menininkas artimai susibičiuliavo su pedagogu ir rašytoju Ksaveru Sakalausku-Vanagėliu, kurį jis vėliau dažnai prisimindavo ir vaizduodavo savo kūriniuose. Siekdamas išvengti šaukimo į Rusijos imperijos kariuomenę, Aleksandravičius persikėlė į JAV 1906 m. ir kitais metais įstojo į Čikagos dailės instituto lipdybos ir paišybos studiją. Baigęs institutą skulptorius sugrįžo į Rusijos imperiją. 1911–1918 m. Aleksandravičius lankė Dailės akademiją Sankt Peterburge.
Sugrįžęs iš JAV, menininkas kartu su kunigu Povilu Jonuškevičiumi įkūrė dailiųjų dirbinių mokyklą-dirbtuvę Kaune. Skulptorius tapo šios mokymo įstaigos vedėju ir dėstė joje lipdybą, piešimą ir liejimą. Šiuo laikotarpiu Aleksandravičius ne tik mokytojavo, bet ir aktyviai veikė kaip savarankiškas menininkas – sukūrė kunigų Kazimiero Jauniaus ir Kazimiero Prapuolenio, kompozitoriaus Stasio Šimkaus, pedagogo Tomo Ferdinando Žilinsko ir kitų garsių asmenybių biustus. Būdamas didelis Maironio gerbėjas, nulipdė kunigo ir poeto biustą bei profilį iš natūros.
Labai gilų pėdsaką skulptoriaus kūryboje paliko dr. Jonas Basanavičius, su kuriuo Aleksandravičius susipažino Vilniuje 1918 metais. Per savo gyvenimą menininkas sukūrė daugybę tautos patriarchui skirtų darbų.
Paskelbus Nepriklausomybę, Aleksandravičius gyveno Marijampolėje ir dėstė piešimą bei lipdybą Rygiškių Jono gimnazijoje. Šiuo periodu dienos šviesą išvydo monumentalūs skulptoriaus darbai, skirti Lietuvos gynėjams bei žuvusiems kovose už Lietuvos Nepriklausomybę. 1922 m. skulptorius persikėlė į Kauną.
A. Aleksandravičius – darbštus ir produktyvus menininkas: 1918–1940 m. jis sukūrė virš 600 skulptūros darbų, kuriuose yra įamžinta daugybė Lietuvai nusipelniusių asmenybių – menininkų, politikų, dvasinių autoritetų. Aleksandravičiaus sėmėsi įkvėpimo ne tik iš Tėvynės dabarties ir istorijos vaizdinių, bet ir religinių išgyvenimų. Menininko gyvenimo kredo buvo garsioji gydytojo Hipokrato sentencija – „Ars longa, vita brevis“ (lot. „Menas ilgaamžis, gyvenimas trumpas“).
Labai stiprų smūgį skulptoriui sudavė 1940 m. įvykiai, Lietuvos Nepriklausomybės praradimas. Be to, nemažai Aleksandravičiaus kūrinių buvo atsitiktinai arba tyčia sunaikinta Antrojo pasaulinio karo metais.
Kūrėjas mirė 1970 m. vasario 4 d., palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Per savo ilgą gyvenimą menininkas yra sukūręs 842 originalius skulptūros darbus. Nemaža dalis Aleksandravičiaus meninio palikimo šiuo metu yra saugoma Lietuvos muziejuose bei užsienyje – Čikagoje, Sankt Peterburge ir Maskvoje. Nepaisant visų istorinių peripetijų, Lietuvoje ir dabar stovi devyni iš keturiolikos skulptoriaus paminklų.