Seniausi Biržų atvirukai muziejaus „Sėla“ kolekcijoje (1)

Seniausiu Biržų atviruku galėtume laikyti spausdintą nespalvotą atviruką „Biržjai“, datuotą pagal siuntimo laiką – 1908 m.
Du atvirukai, saugomi Nacionalinėje bibliotekoje, taip pat iš ano meto: „Kalvynų Bažnyčja Biržjuosę“ (sietų vizualinis panašumas, grafinis vaizdas, pavadinimo istorinė rašyba) bei „Ljuterjų Bažnyčja Biržjuosę“. Vaizdų autorystę spėjamai galėtume priskirti Biržų fotografui Giršai Šneideriui.
Kitų muziejaus kolekcijoje saugomų spausdintų trijų atvirukų (Astravo dvaro apžvalgos bokštas, reformatų ir liuteronų bažnyčios), datuotų pagal siuntimo laiką 1912 m., reversuose jau nurodomi leidėjai – istorinės Biržų krašto asmenybės – Apolinaras Marcinkevičius ir Martynas Yčas. Pavadinimų rašyba – be gramatinių klaidų, tačiau suklysta įrašant vieno iš leidėjų vardą – Martykas. Abu leidėjai – evangelikai reformatai – tradiciškai gimtosios kalbos brangintojai, gerai pažinę ir tuometinę, jau beveik nusistovėjusią, panašią į dabartinę rašybą.
Apie 1914 m. pasirodė spalvoti A. Marcinkevičiaus leisti atvirukai. Ant vaizdo puikavosi šiltai nuteikiantis pavadinimas: „Pasveikinimas iš Biržų“. Žodis „pasveikinimas“ – nusižiūrėtas iš kitų leidėjų. Žinomi trys tokio pavadinimo, bet skirtingų siužetų atvirukai. Vienas jų – vinjetės tipo ir apipavidalintas – ne kartą reprodukuotas ant fotografinio popieriaus, yra išlikusi ir pirmavaizdžio fotokopija.
Panašiu metu Jonas Januševičius, „Onos Januševičiūtės ir jos įpėdinių“ knygyno Biržuose savininkas 1908–1919 metais, išleido trijų siužetų fotoatvirukus bei atviruką rusų, lietuvių (rašyba viename jų – su klaidomis) ir prancūzų kalbomis. Šį kartą buvo pasiūlytas naujas objektas – gamtos įdomybė – karstinė įgriūva su joje besilankančiais Biržų keturklasės mokyklos pedagogais. Atvirukas informavo ne tik apie netoli nuo miesto esančią išskirtinę lankytiną vietą, bet ir apie mokymosi aukštesniojoje mokykloje galimybes.
Apie 1912 m. fotoatviruką su Astravo dvaro vaizdu, paženklintą autoriniu įspaudu, savo fotoateljė Dirvono gatvėje (dab. Vytauto) išleido Biržuose dirbęs fotografas Boruchas Michelsonas.
Kaizerinės valdžios leistuose atvirukuose (~1916–1917 m.) be tradicinių objektų aptinkami ir miesto charakteristiką nusakantys vaizdai: vietiniai žmonės turguje, skurdi medinė architektūra nuošalesnėse gatvėse, negrįsta gatvė, upė ir tiltas. Šie atvirukai tenkino vokiečių kareivių poreikį namiškiams pasiųsti nepažįstamos okupuotos šalies, kurioje jie buvo dislokuoti, vaizdus. Pergalės žygių iliustracijai pasitarnavo ir praeities pilies rūmų griuvėsių architektūra – griuvėsiais paverstų okupuotų miestų vaizdai atvirukuose buvo gana populiarūs.
1908–1914 m. Biržų atvirukuose dominavo miestą reprezentuojantys ir komerciškai patrauklūs tvirtovės (pilies), Astravo, visų konfesijų bažnyčių, Širvėnos ežero vaizdai. Jie liko svarbiausiais miesto turistiniais objektais ir mūsų dienomis. Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių leistuose atvirukuose vyravo pažintinio turinio: miesto architektūros, vietinį gyvenimo būdą atspindintys vaizdai.
Atskirą atvirukų grupę sudarė garbingos praeities liudininkas – tuometinis Biržų miesto herbas (Kėdainių herbo kopija). Erelio sparnas su koja bei pasaga stilizuotame renesansiniame skyde – dailininkų Tado Daugirdo, juo sekusio Broniaus Šaliamoro ir nežinomo piešėjo interpretacijos. Egzistavo perpieštas ir jokiomis detalėmis nepapildytas herbas, jis – ovalus, su laurų vainiku ir angeliukų galvomis bei sparneliais. Herbas su erelio sparnu ir pasagą laikančia koja bylojo apie abiejų miestų – Biržų ir Kėdainių – priklausomybę kunigaikščiams Radviloms, tačiau buvo daug artimesnis Kėdainių miesto istorijai ir biržiečių pradėtas naudoti tik XX a. 3–4 dešimtmečiuose. Biržų herbo vaizdus ant fotografinio popieriaus daugino fotografas P. Ločeris.
Kitose virtualiose parodose aptarsime kitus, jau vėlesnius XX a. Biržų atvirukus, leistus P. Rusecko, P. Ločerio, B. Michelsono, J. Skrinsko ir kt. autorių.