Kokliai Utenos kraštotyros muziejaus archeologijos rinkinyje
Internetiniame žodyne „Žodynas.lt“ koklis apibūdinamas taip: tai plona plyta, vartojama krosnims iš išorės, sienoms ir grindims kloti. Išsamiausias Lietuvoje išleistas veikalas apie koklius – Lietuvos nacionalinio muziejaus 2015 m. išleista knyga „Vilniaus kokliai XV–XVII amžiuje“. Sudarytojas – archeologas dr. Kęstutis Katalynas. Knygoje rašoma, kad koklinės krosnys atsirado XII–XIII a. Vokietijos Alpėse. Į Vidurio Europą kokliai plito vykstant vokiečių kolonizacijai ir užkariavimams. Lietuvoje kokliai pasirodė tik po krikšto (1387 m.).
Rengiant parodą konsultavo archeologijos projektų centro „Antiqua“ vadovė Daiva Luchtanienė, Vilniaus dailės akademijos docentė Dalia Klajumienė ir Lietuvos nacionalinio muziejaus vyr. muziejininkai Arūnas Kalėjus ir Evaldas Vailionis.
Kokliai – vertinga Utenos kraštotyros muziejaus archeologijos rinkinio dalis. Publikacijų apie jų įsigijimą ar ypatybes iki šiol nėra buvę. Šia paroda siekiama pristatyti Utenos kraštotyros muziejaus archeologijos rinkinio koklius. Apžvelgiami jų įsigijimas, puošimas ir glazūravimas atskirais laikotarpiais ir kokios informacijos tai suteikia.
Pirmieji koklių fragmentai į Utenos kraštotyros muziejų pateko 1962 m. Tuometinis muziejaus direktorius Karolis Keras perdavė muziejui 19 koklių ir jų fragmentų, rastų 1959–1961 m. Vyžuonų (Utenos r.) dvarvietėje. Po to nauji koklių radiniai į muziejų pateko tik 1986 m. Gintautas Zabiela perdavė tris koklių fragmentus iš Noliškio (Utenos r.) dvarvietės, rastus 1985 m. žvalgomosios ekspedicijos metu. 1998 m. vieną koklio fragmentą muziejus gavo iš Rimvydo Laužiko. Fragmentas rastas Tauragnų (Utenos r.) buvusių bažnyčių vietoje 1997 m. tyrimų metu. 2003 m. gauta 13 koklių ir jų fragmentų iš Utenėlės (Utenos r.) dvarvietės, 2000 m. tirtos Broniaus Dakanio. Vienas nedidelis koklio fragmentas rastas Utenos senosiose kapinėse, netoli bažnyčios, Jono Stankaus 2006 m. tyrimų metu. Iš Utenos miesto archeologinių tyrimų ir žvalgymų į Utenos kraštotyros muziejų pateko 661 koklis ir jų fragmentai. Tyrimus, kurių metu rasta koklių, autorius vykdė 2000–2020 m. 2004–2014 m. – Laura Deveikytė, Aušra Zalepūgienė, Andra Simniškytė-Strimaitienė, Ilona Vaškevičiūtė, Marius Mockus ir Evelina Simanavičiūtė.
Šiuo metu Utenos kraštotyros muziejaus archeologijos rinkinyje yra 693 kokliai ir jų fragmentai. Daugiausia vienodų vienalaikių koklių (XVII a. puodyninių kvadratinėmis angomis) rasta 2003 m. tyrimų metu Utenio a. 5
XVI a. glazūruoti kokliai ir jų fragmentai, kokių yra UKM, daugiausia glazūruoti šviesiai žalia arba tamsiai žalia glazūra. Vienas fragmentas glazūruotas tamsiai ruda glazūra, o vienas koklis ir vienas fragmentas – daugiaspalve. Glazūruotų ir neglazūruotų koklių puošime vyrauja augaliniai motyvai – gėlės vazose ir be jų. Yra koklių ir jų fragmentų puoštų dantukais, pynute ir įgaubtomis juostomis. Trys fragmentai, vienas kurių glazūruotas, puošti ereliu, o vienas – įdubusia rutulio nuopjova. Dauguma XVI a. pabaigos – XVII a. vidurio koklių ir jų fragmentų, esančių UKM, glazūruoti žalia ir tamsiai žalia glazūra. Vienintelis šio laikotarpio karūninio, indo pavidalo koklio fragmentas glazūruotas tamsiai ruda glazūra ir nepuoštas. Kokliai daugiausia buvo puošiami augaliniais motyvais, arba maureska. XVII a. antrosios pusės – XIX a. neornamentuotų koklių bei jų fragmentų rasta daugiau nei ankstesnio laikotarpio. Neornamentuoti ir neglazūruoti buvo visi rasti puodyninių – dubeninių koklių fragmentai. Juostinio koklio fragmentas puoštas pynute. Tarp ornamentuotų koklių vyrauja augaliniai ornamentai. Rasta koklių ir su Oginskių bei Leliwa herbais ir žvaigžde. Dauguma šio laikotarpio, ypač XVII a. antrosios pusės – XVIII a. glazūruotų koklių dengti žalia ir tamsiai ruda glazūra. Neglazūruoti XIX a. – XX a. pirmosios pusės ornamentuoti kokliai puošti augaliniais ir geometriniais ornamentais. Yra ir neornamentuotų, glazūruotų balta glazūra koklių fragmentų. Tokių rasta Utenos senojo miesto vietoje, S. Daukanto g. 9.
Koklių datavimas rodo, kad Vyžuonų dvarvietėje buvusiame dvare gyventa XVI a. viduryje – XX a. pradžioje, Noliškio dvarvietėje – XVII a. pirmojoje pusėje – viduryje, o Utenėlės – XVII a. viduryje – pabaigoje. Utenoje XVI a. – XVII a. pirmosios pusės koklių rasta mažiau, nei XVII a. antrosios pusės ir vėlyvesnių. Tikriausiai XVII a. antrojoje pusėje padaugėjo koklinių krosnių. Puošnesni kokliai ir nedidelis atstumas tarp gausesnių radimviečių Utenos senojo miesto vietoje (Utenio a. 7 ir 22, Vilniaus g. 2–4) rodo čia buvus turtingesnę miesto dalį. Koklių su Oginskių herbu fragmentai, rasti Utenio a. 22 ir Vilniaus g. 2–4 gali būti iš vienos sodybos.
Nuotraukos autoriaus, Tomo Kapočiaus, Dariaus Maračinsko, Adolfo Sinkevičiaus.
Parengė Dalius Ribokas, muziejininkas.
