Vilniaus Žemutinės ir Aukštutinės pilių rekonstrukcijos vaizdas. Pirmame plane kairėje pavaizduota barokinė Vilniaus Arkikatedros bazilikos Šv. Kazimiero koplyčia, nuo kurios dešinėn driekiasi renesansinis Žemutinės pilies rūmų pietinis fasadas. Viršuje dešinėje, ant Gedimino kalno iškilusi Aukštutinė pilis, aptverta aukšta gynybine siena, su bokštais ir rūmais. Viršuje – melsvas dangus su baltais kamuoliniais debesimis. Piešinys kruopštus, dokumentiškai tikslus, lengvai paspalvintas akvarele šviesiomis spalvomis. Apačioje – plati neužtapyto popieriaus juosta.
Signuota dešiniajame apatiniame kampe:
Juozas Kamarauskas
Lietuva Vilnius 1894-10-V

Aprašė Aldona Tamonytė

Jonas Kazimieras (1609–1672), Lenkijos karaliaus Zigmanto III ir Konstancijos Habsburgaitės, Austrijos arkikunigaikštytės, sūnus, nuo 1648 kardinolas bei Lenkijos karalius, sosto atsisakęs 1668.

Mykolas Kaributas Višnioveckis (1640–1673) – stambiausio Ukrainos magnato Jeremijo Mykolo Višnioveckio ir Grizeldos Zamoiskos sūnus, 1669–1673 m. – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Iš tėvo pusės buvo Algirdo palikuonis, iš motinos – kildino save iš Piastų. Vedė imperatoriaus Leopoldo I dukterį Eleonorą Mariją. Višnioveckiui valdant, LDK atstovai 1673 m. seime privertė Lenkijos atstovus pritarti įstatymui, kad kas trečias seimas būtų šaukiamas LDK teritorijoje (Gardine).
Portretuojamasis vaizduojamas iki klubų, trimis ketvirčiais pasisukęs į dešinę, žvelgiantis į žiūrovą. Jis stambaus veido, su šviesiai rusvu ilgų garbanotų plaukų peruku. Dešinėje rankoje laiko regimentą, kairėje – šalmą. Vilki plokštiniais šarvais. Po kaklu – baltų nėrinių žabo. Klubus juosia plati rusvų nėrinių juosta. Fone vaizduojamas peizažas su rausvais debesimis ir karo stovyklos scena. 

Nesignuota.

Aprašė Dalia Tarandaitė

Vario raižinys, vaizduojantis Jono III Sobieskio šeimą, sukurtas pagal prancūzų dailininko H. Gascaro 1691 m. nutapytą paveikslą, kuris šiandien saugomas Vavelio rūmų dailės kolekcijoje. Tapytas atvaizdas lenkų buvo įgytas Vilniuje iš Broel kolekcijos. Kūrinyje paties valdovo portretas pavaizduotas ovale, kurį prilaiko artimiausieji jo šeimos nariai – du vyresnieji princai Jokūbas Liudvikas ir Aleksandras Benediktas. Kairiajame apatiniame kampe įkomponuotas jaunesnysis princas Konstantinas Vladislovas, o dešinėje iškilmingai stovi žmona Marija Kazimiera ir princesė Teresė Kunigunda. Šios iškilmingos grupės fone matomas peizažas, kurį iš vienos pusės rėmina draperija, iš kitos – architektūra.

Augustas II (1670–1733) – Saksonijos kurfiurstas Frydrichas Augustas I (nuo 1694), Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1697–1706 ir 1709–1733). Saksonijos sosto įpėdinio Jono Jurgio ir Danijos karaliaus dukters Onos Zofijos antrasis sūnus, dėl didelės fizinės jėgos pramintas Stipriuoju. Sostą užėmė remiamas Rusijos, Austrijos ir Prūsijos monarchų. Saksų kariuomenės įsiveržimu į Vidžemę ir Rygos apgultimi pradėjo Šiaurės karą (1700–21), įtraukdamas Abiejų Tautų Respubliką į kovas prieš Švediją. Būdamas absoliučiu Saksonijos valdovu, siekė tokiu tapti Lenkijos ir Lietuvoje, tačiau jam valdant dėl didikų kivirčų, užsitęsusio karo ir maro (1708–11) valstybės karinė galia ir politinė įtaka sumenko, ūkis nusmuko. Lenkų ir lietuvių istoriografijoje jis nėra vertinamas kaip gerbiamas valdovas – kiek labiau nusipelnė Saksonijai, jos kultūrai (barokiniai Zwingerio rūmai Drezdene).

Jono Kazimiero Vilčinskio litografijų, chromolitografijų, vario, plieno raižinių rinkinys „Vilniaus albumas“ buvo leidžiamas 1846–1881 m. serijomis, o šias sudarė sąsiuviniai. Pirmąją seriją sudaro keturi sąsiuviniai. Šioje III sąsiuvinio litografijoje vaizduojamas Stanislovas Leščinskis (gimė 1677 m. spalio 20 d. Lvove, mirė 1766 m. vasario 23 d. Liunevilyje, Prancūzijoje) – Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius, valdęs 1704–1709 ir 1733–1736 m., Lotaringijos hercogas. Jis buvo Didžiosios Lenkijos dvarininkas, vienos svarbiausių Didžiosios Lenkijos giminių atstovas, Poznanės vaivada (kaip ir jo tėvas). 1704 m. liepos 12 d. (praėjus porai metų po Karolio XII įsiveržimo į Lenkiją) švedų šalininkai Lenkijoje atėmė iš Augusto II sostą ir Varšuvos seime karaliumi išrinko Stanislovą Leščinskį. Naujasis karalius laikėsi tik švedų kariuomenės palaikomas, bet bajorijos daugumos buvo nepripažįstamas karaliumi. Po Karolio XII pralaimėjimo prie Poltavos (1709) Stanislovas Leščinskis neteko švedų kariuomenės paramos ir 1710 m. vasario 4 d. emigravo į Prūsiją, o po to į Prancūziją. 1725 m. jis išleido dukterį už Liudviko XV. Po Augusto II mirties bajorijos dauguma ir Prancūzija palaikė Stanislovą Leščinskį, Austrija bei Prūsija rėmė Augusto II sūnų ir įpėdinį Saksonijoje Frydrichą Augustą. 1733 m. rugsėjo 12 d. elekcinis seimas valdovu paskelbė Stanislovą Leščinskį, tačiau kovą dėl sosto laimėjo Rusijos palaikomas Frydrichas Augustas.
Litografija puikaus realistinio piešinio, turtinga toninių niuansų, liudijančių kūrėjo meistrystę.

Aprašė Regina Urbonienė

Panciškus Smuglevičius (1745–1807) – žymiausias klasicizmo epochos dailininkas Lietuvoje. Greta meistriškų religinio bei istorinio turinio drobių, savo kūriniuose jis įamžino ir Vilniaus architektūros paminklus. Neišlikusių LDK kunigaikščių rezidencinių rūmų piešinys sepija – puiki medžiaga istorikams bei architektūros tyrinėtojams ir kartu tai išraiškingas subtiliai niuansuoto piešinio architektūrinis peizažas. Kunigaikščių rezidencija vaizduojama iš pietvakarių pusės, netikėtu perspektyviniu rakursu. Piešinyje įkomponuotas pietinis korpuso fasadas ir ilga pagriuvusi mūrinė siena, skyrusi tarnybinį dvaro kiemą nuo sodo. Fasado siena lygi, tik jos dalis kiek išsikišusi į priekį. Pirmajame fasado aukšte matomas puošnus renesansinių vartų portalas, o viršuje pastatą užbaigia gana aukštas atikas, puoštas ritmišku arkinių nišų ornamentu.

Aprašė Regina Urbonienė

Architektūrinę nišą imituojančioje pusapvalėje arkoje įkomponuotas Jono Karolio Chodkevičiaus (1560–1621) portretas, išraižytas smulkia meistriška raižysena. Šis graviūra papuošė Ignaco Krasickio knygą „Wojna Chocimska“, išleistą Varšuvoje 1780 m. J. K. Chodkevičius buvo vienas žymiausių savo laikmečio Europos karvedžių ir karo strategų, dalyvavęs karinėse kampanijose prieš Maskvą, Turkiją, Švediją, legendinis Salaspilio mūšio (1605) didvyris. Studijavo Vilniaus, Ingolštato ir Paduvos universitetuose. Žemaitijos seniūnas (1599–1616), LDK lauko etmonas (nuo 1600), Livonijos vietininkas (nuo 1603), LDK didysis etmonas (nuo 1605), Vilniaus vaivada (nuo 1616). Katalikų bažnyčios rėmėjas, menų ir mokslo mecenatas. 1602 m. Kretingoje, fundavęs vienuolyną, įkurdino bernardinus, po vienuolyno bažnyčia įrengė savo šeimos mauzoliejų, 1614 m. Kražiuose įsteigė jėzuitų kolegiją, Skuode pastatydino bažnyčią, mokyklą. Mirė nuo žaizdų Chotinėje. Kovose su turkais pelnė šlovę, ją apdainavo poetai Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Laurentijus Bojeris („Carolomachiae libri tres“, 1606), Vaclovas Potockis (1675), Julijanas Nemcevičius (1816).

Aprašė Regina Urbonienė