Vladislovas Neverovičius (Władysław Niewiarowicz)

Tiksli Vladislovo Neveravičiaus gimimo data nėra žinoma. XIX a. pasirodžiusiuose Osolinskių nacionalinio fondo, kuriam dailininkas testamentu paliko savo kūrinius ir nekilnojamą turtą, leidiniuose nurodoma, kad dailininkas gimė 1814 m. Marcybiliškių dvarelyje Vilniaus gubernijoje. Prancūzijos, kur dailininkas praleido paskutinius gyvenimo metus, spaudoje yra įsitvirtinusi 1815 m. data. Apie 1815 m. verčia galvoti ir dailininko nekrologas, pranešantis, kad dailininkas mirė 1891 m. sausio 16 d. būdamas 75 metų amžiaus.
Dailės studijas V. Neveravičius pradėjo 1830 m. Vilniaus universitete pas Joną Rustemą. Kadangi dalyvavo 1831 m. sukilime, po pralaimėjimo buvo priverstas emigruoti. Išvyko į Galiciją, kurį laiką gyveno Lvove, vėliau studijavo Vienos dailės akademijoje pas Frydrichą Ammerlingą. Baigęs studijas tobulinosi Romoje. Nuo 1840 m. naudojosi Jono Tisevičiaus slapyvardžiu. 1842 m. Lvove eksponavo paveikslą „Atgailaujanti Marija Magdalietė“ (pagal to paties pavadinimo J. B. Maeso drobę). Paskatintas kūrinio sėkmės, nutapė keletą tapybinių jo versijų, atspausdino litografiją. Po 1843 m. apsigyveno Paryžiuje, Montmorency įsigijo vilą. 1849 m. Paryžiaus Salone eksponavo paveikslą „Šv. Petras“, kurį nupirko prancūzų valdžia ir perdavė Caillac komunos Š. Petro bažnyčiai. Nenutraukė ryšių ir su tėvyne. Lankėsi Lietuvoje, kelis kartus buvo Lvove. 1854-1855 m. Lvove surengė parodą. Mirė 1891 sausio 16 d. Montmorency. Paveikslus, biblioteką ir nekilnojamą turtą paliko Osolinskių nacionaliniam fondui Lvove ir paskyrė meną studijuojančiam jaunimui paremti.
Tapė daugiausia bydermejerio stiliaus portretus aliejumi ir akvarele, buvo geras portretinės miniatiūros meistras. Nutapė religinio turinio paveikslų, buitinio žanro kompozicijų („Maurė iš Alžyro“). Parengė ir 1851 m. Paryžiuje savo lėšomis viename tome trimis kalbomis (lenkų, prancūzų ir anglų) išleido A. Mickevičiaus poemas „Konradas Valenrodas“ ir „Gražina“. Tai buvo vienas prabangiausių ir puošniausių to meto leidinių, iliustracijų grožiu ir poligrafijos kokybe nenusileidęs geriausiems užsienio leidyklų leidiniams. Jį puošė 100 medžio graviūrų, kurias pagal V. Neveravičiaus piešinius raižė lenkų bei prancūzų meistrai. Septynių ar aštuonių leidinio egzempliorių iliustracijas V. Neveravičius pats savo ranka paspalvino.