Šaulės Tėvynės sargyboje: ginklu ir kultūra

A. Šulgaitė „Dvidešimt metų“ (1939 m.)

“[...] Ratuotos darbu ir pasiaukojimu,
Kai pilkosios bitelės iš Tėvynės avilio,
Pirmyn žingsniuoja – krinta joms žiedai po kojų –
Jos žengia už Tėvynės garbę ir jos galią!“

1919–1940 m. Lietuvos šaulių sąjunga buvo didelė ir populiari visuomeninė organizacija, jungianti įvairių socialinių ir amžiaus grupių atstovus. Pastebimą vaidmenį suvaidino ir moterys. Vytauto Didžiojo karo muziejus Fotografijų rinkinyje yra daugiau nei 2 000 vnt. fotografijų, liudijančių Lietuvos šaulių sąjungos veiklą 1919–l940 m. Daugiau nei 700 vnt. iš jų – susijusios su šaulėmis moterimis.
Virtuali fotografijų paroda „Šaulės Tėvynės sargyboje: ginklu ir kultūra“ pristato tik nedidelį šaulių moterų istorijos fragmentą. Visgi parodoje stengtasi atskleisti įvairiapusę šaulių moterų veiklą nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu. Fotografijose šaulės atsiskleidžia kaip aktyvios visuomenininkės, tautinės kultūros, pilietiškumo, patriotizmo puoselėtojos, jaunimo auklėtojos ir sportininkės. Negana to, išryškėja moterų parama kariuomenei (kaip pavyzdžiui, ginklų dovanojimo kariuomenei ceremonijos), jų pastangos įgyti karybos pradmenis ir talkinti kariuomenei.
Lietuvos šaulių sąjunga įkurta 1919 m. vasarą, dar sudėtingu Lietuvai laikotarpiu. Kaip žinia, vyko Nepriklausomybės kovos su lenkais ir bolševikais, kurių metų trūko patyrusių šalies gynėjų. Oficialiai Lietuvos šaulių sąjunga įsteigta 1919 m. birželio 27 d., kai Lietuvos spaudos biuro prie Lietuvos užsienio reikalų ministerijos darbuotojas Matas Šalčius Kaune sušaukė valstybinių įstaigų tarnautojų susirinkimą. Nutarta naująją organizaciją pavadinti Šaulių skyriumi, o siekiant užmaskuoti nuo vokiečių būsimos veiklos pobūdį, – įtraukti skyrių į Lietuvos sporto sąjungos struktūrą. Rudenį organizacija jau tapo savarankiška. Ideologinius Šaulių sąjungos veiklos pamatus paklojo visuomenininkas, dvarininkas Vladas Putvinskis-Pūtvis. Būtent jo aplinkoje, tiksliau – jo nuomojamame bute Kaune, K. Donelaičio g. 13, 1919 m. rugsėjį savo istoriją pradėjo Kauno šaulių būrys. Dalis buto kambarių buvo paskirti šiai veiklai – veikė raštinė, ginklų sandėlis, paskirta susirinkimų vieta. Pati veikla buvo glaudžiai susijusi su Lietuvos kariuomene ir koncentravosi į tris kryptis – karybą, sportą, kultūrą. 1940 m. Šaulių sąjungai galėjo priklausyti apie 88 tūkst. žmonių.
Nuo pat Šaulių sąjungos įsteigimo svarstyta, ar veikloje turėtų dalyvauti ir moterys. Vis dėlto V. Putvinskis įtikino, kad moterų dalyvavimas yra svarbus ir reikalingas. Nereikėtų pamiršti, kad Šaulių sąjungos ideologo V. Putvinskio sesuo Marija, žmona Emilija ir dukterys Emilija, Sofija ir Ona buvo aktyvios, visuomenėje atpažįstamos šaulės. Apskritai, šaulės rengė sporto, sanitarijos, maisto tiekėjų kursus, skaitė paskaitas apie tautinius drabužius ir rankdarbius, organizavo pirmosios pagalbos, pilietinio ugdymo, karinio parengimo kursus. Moterys dar rūpinosi karių ir šaulių kapų tvarkymu. Neabejotinai šaulės pagal išgales turėjo remti Lietuvos kariuomenę.
Iš pradžių moterys galėjo steigti tik savo sekcijas prie vyrų būrių. Šaulių funkcijos pirmiausia buvo susijusios su tautos pilietiškumo, sveikatingumo ugdymu. Moterys aktyviai užsiimdavo vaikų ugdymu. Dar 1921 m. šaulės Honoratos Paškauskaitės-Ivanauskienės pastangomis Kaune (Šančiuose, Aleksote, Vilijampolėje ir Žaliakalnyje) buvo atidarytos keturios vadinamosios vaikų aikštelės, kuriose buvo ugdoma apie 600 vaikų.
1935 m. reformavus Šaulių sąjungą, pradėta stiprinti moterų šaulių veikla. Siekta, kad kiekviena įgytų karo atveju reikalingų įgūdžių (sanitarijos, priešlėktuvinės
apsaugos, tiekimo, dezinfekavimo, ugniagesybos ir kt). 1936 m. paskelbtame Šaulių sąjungos statute įtvirtintas atskiras šaulės statusas. Jau numatyta, kad šaulės gali steigti savo atskirtus padalinius – būrius, rinktines. Šaulėms buvo nustatytos pagrindinės veiklos sritys: visuomenės ir šaulių mokymas civiliniais klausimais, logistinių funkcijų užtikrinimas, tautinės kultūros propagavimas bei istorinės atminties puoselėjimas. Šaulės privalėjo išklausyti karinio rengimo programą, būti pasirengusios atlikti sanitarines funkcijas. Visos turėjo mokėti naudotis revolveriu, rinkti aukas ginklams, sutikti kariuomenę grįžtančią iš manevrų ar išlydėti baigusius tarnybą. 1939 m. rudenį Europoje prasidėjus Antrojo pasaulinio karo veiksmams, darėsi ypač aktualu turėti kuo daugiau sanitarijos, priešcheminės apsaugos, ginklų valdymo įgūdžių, atlikti praktines ryšininkių ir telefonisčių funkcijas.

Parengė Solveiga Lukminaitė