Dievo Motina lietuvių liaudies mene

2015-uosius Lietuvos Respublikos Seimui paskelbus Etnografinių regionų metais, „Lietuvos muziejų kelio“ organizatoriai plėtoja etnokultūrai reikšmingą temą – „Liaudies meno grožis“. Lietuvos dailės muziejus, sukaupęs didelį senosios liaudies skulptūros rinkinį, parodoje „Dievo Motina lietuvių liaudies mene“ atspindi ne tik liaudies skulptūros grožį, bet ir Švč. Mergelės Marijos reikšmę krikščioniškosios kultūros tradicijoje. Liaudies skulptūroje išreikšti ne visi mariologiniai siužetai. Labiausiai išplėtoti – Išganytojo Motinos kančia Kryžiaus kelyje ir Skaisčiausiosios Mergelės Marijos garbinimas.
Joakimo ir Onos dukra Marija gimė Nazarete, ji kilusi iš karališkosios Dovydo giminės. Liaudies dailėje apie Marijos vaikystę pasakojančių vaizdų pasitaiko retai. Skulptūrinėje kompozicijoje „Šv. Ona ir Švč. Mergelė Marija“ matome auklėjimo sceną, kurioje mergaitė Marija stovi prie romios ir susikaupusios savo motinos Onos, laikančios rankose maldaknygę ir mokančios ją skaityti.
Mergelė Marija, būsimoji Dievo Motina, buvo pradėta be gimtosios, dar vadinamos pirmykšte, nuodėmės. Angelas Gabrielius apreiškė Marijai, kad ją Dievas išsirinko būti žemiškąja Jėzaus Kristaus Motina. 1854 m. Bažnyčia patvirtino Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą. Liaudies skulptūroje Nekaltojo Prasidėjimo Marijos atvaizdai paplito XIX a. II pusėje. Marija vaizduojama stovinti ant Žemės rutulio, pamynusi pusmėnulį ir žaltį su obuoliu nasruose, pamaldžiai ant krūtinės sudėjusi rankas. Balta jos suknelė simbolizuoja nekaltybę, mėlynas apsiaustas, dvylikos žvaigždžių vainikas ir saulės spinduliai – dangaus karalystę. Nuo senų laikų Švč. Mergelei Marijai pagerbti yra skirtas gegužės mėnuo. Tikinčiųjų trobose, prie lauko kryžių būdavo statomi altorėliai su Švč. Mergelės Marijos atvaizdu, giedamos jos garbei skirtos giesmės.
Mergelė Marija, nunešusi Kūdikėlį Jėzų į šventyklą, išgirdo kunigo Simeono pranašystę: „tavo pačios sielą pervers kalavijas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2: 34). Ši pranašystė yra laikoma vienu iš septynių Švč. Mergelės Marijos sopulių. Juos liaudies mene simbolizuoja į Sopulingosios Dievo motinos širdį įsmeigti septyni kalavijai. Erodui įsakius Betliejuje ir jo apylinkėse išžudyti visus berniukus iki dvejų metų, Marija patyrė antrąjį didįjį sopulį – Šventajai Šeimai naktį teko bėgti į Egiptą. Ši scena atskleidžiama figūrinėje kompozicijoje „Bėgimas į Egiptą“, kurioje regime šv. Juozapą, vedantį asiliuką, ant kurio sėdi Motina Marija su Kūdikėliu Jėzumi glėbyje. Apskritai, liaudies skulptūroje bėgimo į Egiptą scena vaizduojama labai retai.
Dieviškąją motinystę atspindi Marijos su Kūdikiu ant rankų vaizdinys, kuris liaudies skulptūroje taip pat gana retas. Marija vaizduojama stovinti frontaliai. Ji vilki raudoną suknelę, galvą ir pečius gobia mėlyna skraistė. Ant kairės rankos sėdi baltą tuniką vilkintis ir prie liemens knygą glaudžiantis Kūdikėlis.
Kiti Švč. Mergelės Marijos sopuliai išryškinti skulptūrose, kuriose žemiškoji Jėzaus Motina išgyvena savo Sūnaus kančią kelyje į Kalvariją. Liaudies skulptūroje Sopulingosios Dievo Motinos tema labai populiari. Mariją matome stovinčią po kryžiumi Nukryžiavimo scenoje. Sopulingoji Motina (Mater Dolorosa) stovi sustingusi, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, giliai susimąsčiusi. Didžiąją savaitę, einant Kryžiaus kelią, giedamos giesmės, kurios žodžiai skirti Sopulingajai Dievo Motinai: „Motina Sopulingoji stovėjo po kryžiumi raudodama.“ Ypatingo dėmesio liaudies mene susilaukė Pieta – tai įspūdingiausias Dievo Motinos vaizdinys. Nuo kryžiaus nuimtą Jėzaus kūną Motina laiko ant savo kelių. Dviejų figūrų kompozicijoje sukurtas glaudus Motinos ir Sūnaus ryšys, pabrėžiamas Švč. Mergelės Marijos vaidmuo Atpirkime.
Marija, pasibaigus jos žemiškajam gyvenimui, pirmoji iš visų žmonių buvo prikelta iš numirusiųjų, su kūnu ir siela paimta į dangų ir ten karūnuota. Liaudies skulptūrėlėse Marija Dangaus Karalienė vaizduojama stovinti rami, su karališka karūna ant galvos. Būdama danguje šalia savo Sūnaus, ji iškyla kaip tarpininkė – Globėja ir Saugotoja, Užtarėja, Gailestingumo Motina, kuri sergsti ir gelbsti tikinčiuosius. Kelios liaudiškos skulptūrėlės vaizduoja Aušros Vartų Mariją. Jos sukurtos pagal Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslą, gelbėjusį miestą nuo priešų ir gaisrų.
XIX a. II p. liaudies skulptūroje paplito Švč. Mergelės Marijos Maloningosios vaizdavimas. Kūriniuose regima Nekaltojo Prasidėjimo Marija į šonus ištiestomis rankomis, iš jos delnų driekiasi aukso spinduliai, simbolizuojantys žmonijai teikiamas malones.
Liaudies skulptūroje perteiktas Švč. Mergelės Marijos gyvenimas iškelia ją kaip Dievo gimimo žmoguje, tikrojo krikščioniškojo tikėjimo ir Bažnyčios simbolį.