Žemaičių vyskupystės istorinis ir dailės palikimas
Nuo XV iki XX amžiaus pradžios Lietuvoje veikė dvi vyskupijos – Vilniaus ir Žemaičių. Žemaičių vyskupystė buvo įsteigta 1417 metais ir apie porą šimtmečių vadinosi Medininkų vardu. Jos centras beveik 450 metų buvo Varniai. Šio miesto vaidmuo religiniame, kultūriniame ir politiniame Lietuvos gyvenime buvo ypatingas ir paliko ryškų pėdsaką šalies kultūroje ir istorijoje.
1417 metų vasarą į Žemaitiją atvykęs Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas ir Vilniaus bei Lvovo vyskupai, pakrikštijo tūkstančius žemaičių. Vytautas pats išsirinko Varnius kaip vietą Žemaičių vyskupystės centrui įkurti. 1417 metų pabaigoje čia buvo pašventinta Katedros bažnyčia bei įkurta Medininkų, arba Žemaičių, vyskupystė. Jau XV amžiuje Varniai dėl čia vykusių Europos kultūrai tuo laikotarpiu būdingų kultūros procesų buvo išskirtinė vietovė. Kultūrinio centro pozicijas Varniai išlaikė ilgai, nors pats miestelis į didesnį urbanistinį centrą neišaugo.
1623 metais Varniuose pradėjo veikti pirmoji kunigų seminarija. Po kurio laiko ji buvo perkelta į Kražius, bet po šimtmečio vėl sugrąžinta į Varnius, kur iš pradžių veikė mediniame pastate, o vėliau buvo perkelta į naujai pastatytus rūmus, kuriuose dabar veikia muziejus. Taigi Varniai tapo faktiniu Žemaičių vyskupystės centru su veikiančia seminarija, anot vyskupo Motiejaus Valančiaus, – kunigijos „daigynu“. XVI amžiaus antroje pusėje Varniuose telkėsi iškiliausi Lietuvos dvasininkai: vyskupas Merkelis Giedraitis, pamokslininkas Petras Roizijus, kanauninkai – vertėjas Mikalojus Daukša ir istorikas Motiejus Strijkovskis. Vėlesniais amžiais ne mažiaus tikėjimo, doros ugdymo ir įvairiausiais statybų darbais pasižymėjo čia dirbę vyskupai Antanas Tiškevičius, Jonas Dominykas Lopacinskis, Juozapas Arnulfas Giedraitis ir, žinoma, Motiejus Kazimieras Valančius.
XIX amžiuje carinės Rusijos administracijai uždarius Vilniaus universitetą, Varnių kunigų seminarija bei Medicinos fakultetas Vilniuje liko vienintelės aukštosios mokyklos Lietuvoje. Jos tuo laikotarpiu buvo ir svarbiausi lietuvių kultūros židiniai. Varnių kunigų seminarija pelnytai laikoma tautinio lietuvių sąjūdžio lopšiu. Čia mokėsi, dirbo daug iškilių asmenų, tapusių žinomais rašytojais, kultūros ir Bažnyčios veikėjais, prisidėjusių prie lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo. Tarp jų ir bemaž visi ano meto iškiliausi Lietuvos dvasininkijos atstovai – Antanas Strazdas, Jurgis Pabrėža, jau minėtas Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas, Juozapas Silvestras Dovydaitis, Antanas Vienažindys ir daugelis kitų šviesuolių.
Varnių kunigų seminarija veikė iki 1864 metų. Pralaimėjus 1863-ųjų sukilimui, caro valdžios administracija Žemaičių vyskupystės kuriją, kunigų seminariją ir patį vyskupą prievarta iškėlė į Kauną. Tada Varnių kunigų seminarijos pastatas buvo perduotas carinės Rusijos Krašto apsaugos kariuomenei – Dono kazokų pulkui. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu buvusios seminarijos pastatuose buvo įkurdinta Lietuvos kariuomenės drausmės bataliono kuopa bei kunigaikščio Vaidoto pulkas. 1927–1931 metais čia veikė koncentracijos stovykla, vėliau – Varnių vidurinė mokykla. Kai pastatai perėjo Varnių profesinės technikos mokyklos žinion, čia buvo įrengti bendrabučiai ir sandėliai. 1999 metais iš dalies restauruoti rūmai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu perduoti Žemaičių vyskupystės muziejui. Muziejaus tikslas – kaupti, saugoti ir visuomenei pristatyti Žemaičių vyskupystės bei Telšių vyskupijos meno, istorijos, memorialinį paveldą, kitas muziejines vertybes ir tęsti krikščioniškąją regiono ir valstybės tradiciją. Muziejus teikia ir kultūros, švietimo, informacines paslaugas, kurios padeda palaikyti ir stiprinti istorinę, kultūrinę bei religinę Lietuvos piliečių tapatybę.
