Kryžius lotyniškas, kaltinis, dvigubas. Pagrindinės šakos kiaurinės, kurias  pratęsia prie kiekvieno galo pritvirtintos trilapio formos kiaurinės. Jų galai puošti išplotais stilizuotų lelijų žiedais. Kiekvienoje kryžiaus šakų pažastyje yra trys spinduliai. Kraštiniai plonesni, vingiuoti, vidurinis tiesus, užbaigtas išplotu pailgu lapeliu. Šakų susikryžiavimas ir spinduliai sujungti atskiru žiedu, dėl to kryžmos centre susidaro ažūrinė rozetė. Visą konstrukciją laiko stambokas monolitinis stiebas. Prie jo pritvirtintos keturių juostų įtvaras. Apačioje stiebo, ties juostų išsišakojimu, brūkšneliais ornamentuotas žiedas laiko įtvarą. Kievienoje įtvaro juostoje keturios tvirtinimo skylės. Pagrindinės ir dekoratyvinės dalys sutvirtintos kaltinėmis kniedėmis.

Viena iš reikšmingų Žemaičių vyskupystės bažnytinio meno sričių yra bažnytinė kalvystė. Vietiniai kalviai gamindavo antkapinius paminklus, religinėms apeigoms skirtus metalinius bažnytinius žibintus, įvairios paskirties kryžius.
Šis XVIII amžiaus vidurio metalinis kryžius yra susijęs su vyskupu Jonu Dominyku Lopacinskiu – šių rūmų bei Janapolės vyskupo rezidencijos ir tenykštės bažnytėlės fundatoriumi. Jis, skirtingai nei dauguma jo pirmtakų bei įpėdinių Žemaičių vyskupų, rezidenciją įsikūrė tuometinėje Varnių parapijos teritorijoje – filijoje – Viržuvėnuose. Nuo šio vyskupo vardo kilo ir naujasis šios gyvenvietės pavadinimas – Jono miestas arba Janapolė. Ilgainiui Janapolė buvo atskirta nuo Varnių parapijos ir tapo atskira parapija. XX a. vietinio kraštotyrininko Prano Vasiliausko žiniomis, Lopacinskio dvare dirbo kraštotyrininko protėvis kalvis Petras Vasiliauskas, kuris atlikdavo ir vyskupo ar kitus bažnytinius užsakymus. Veikiausiai jis galėjo nukaldinti ir šį senosios Janapolės bažnyčios bokšto kryžių.
Kryžius su dviguba kryžma gali liudyti dar ir apie XVIII amžiaus pradžioje siautusį Didįjį Prūsų marą, kurio atminimui, arba veikiau maro atgrasymui, jis ir buvo nukaldintas. Kalvis Petras pats buvo apsigyvenęs nuo maro ištuštėjusiame ūkyje, tad galėjo turėti intenciją sukurti kryžių, saugantį nuo maro rykštės. Dvikryžmius medinius kryžius XVIII–XX amžiuje Lietuvoje buvo įprasta statyti maro kapinaitėse.