Žaliūkių malūnas ir malūnininko sodyba

XIX amžiaus pabaigoje pastatytas Žaliūkių malūnas yra vienintelis išlikęs ir saugomas medinės architektūros technikos paveldo objektas Šiauliuose. Jis taip pat yra pirmasis Lietuvoje grūdų apdirbimo istorijos muziejus ir svarbus Šiaulių miesto pietinio rajono kraštovaizdžio akcentas. Žaliūkių vėjo malūną apie 1875–1880 metus pastatė vokietis Gustavas Danielis tuometiniame Žaliūkių kaime, nuo kurio malūnas ir gavo pavadinimą. Vėliau, 1930 metais, malūnas atiteko jo sūnui Evaldui Danieliui, kuris ir buvo paskutinis malūno savininkas iki 1940 metų. Šalia malūno stovėjo malūnininko sodyba – dviejų galų gyvenamasis namas. Prie jo 1925 metais buvo pastatytas akmeninis pastatas, skirtas motoriniam malūnui. Šiam sudegus, pastatas naudotas kaip tvartas ir daržinė. Kiek tolėliau stovėjo namas, kuriame gyveno samdomas malūnininkas. Į malūną suvažiuodavo ūkininkai iš aplinkinių kaimų. Per Pirmąjį pasaulinį karą jis tiekė miltus caro kariuomenės garnizono kepyklai Šiauliuose.

1940 metais, per pirmąją sovietų okupaciją, malūnas buvo nacionalizuotas, perduotas „Pramkombinatui“, o 1949-aisiais – Pranės Jankutės kolūkiui. Vėliau kurį laiką malūnas dar veikė, tačiau darbo mažėjo, tad 1957 metais jis buvo visai sustabdytas. Apie dešimtmetį Žaliūkių malūnas stovėjo apleistas. 1967 metais jis buvo perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejui, kuris malūną suremontavo ir 1970-aisiais jame atidarė malimo ekspoziciją. Joje buvo rodomi eksponatai nuo geležies amžiaus iki tuometinių laikų. 2000-aisiais prie Žaliūkių vėjo malūno pradėtos rengti Senųjų amatų dienos, sutraukiančios itin daug dalyvių. 2009 metais malūnas restauruotas dar kartą, 2011-aisiais atstatyta malūnininko troba.

Malūnų konstrukcijos ir technologinė įranga yra vertingas vietos meistrų inžinerinės minties palikimas ir tautų technologinių mainų pavyzdys. Lietuva – medžio kultūros tradicijų kraštas, todėl šiandien yra svarbu pažinti ir išsaugoti šių statinių autentiškas statybos medžiagas, konstrukcijas ir technologijas.