Literatūrologė, literatūros kritikė, eseistė, profesorė, viena iškiliausių humanistikos atstovių Lietuvoje. Gimė 1922 m. gruodžio 24 d. Vaškuose (Pasvalio r.). Baigusi Panevėžio gimnaziją, 1941–1946 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, po to mokytojavo Panevėžyje, Vilniuje, 1950–1961 m. dėstė Vilniaus universitete, iki 1971 m. dirbo Istorijos institute, tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute (VPU), nuo 1971 m. jame profesoriavo. Priešindamasi sovietinei ideologijai, aktyviai dalyvavo politinėje ir visuomeninėje veikloje, mokyklų reformose, vadovavo Kultūros ir švietimo ministerijos Ugdymo turinio departamentui. Nuo 1990 m. buvo Lietuvos mokslų akademijos narė korespondentė.

Žymesni darbai: studija „Realizmo klausimai 1905–1917 m. lietuvių literatūros kritikoje“ (1957), poezijos interpretacijų knyga „Eilėraščio menas“ (1965, 1970), monografija „Maironis“ (1968), studija „Prie Lietuvos teatro ištakų: XVI–XVIII a. mokyklinis teatras“ (1981), rinktinė „Tarp istorijos ir dabarties: Literatūra. Atsiminimai. Publicistika“ (2002), sudarė verstinių estetikos ir literatūros teorijos tekstų antolologiją „Poetika ir literatūros estetika“ (1 dalis – 1978, 2 dalis – 1989). Taip pat parašė vadovėlų aukštosioms ir vidurinėms mokykloms, įvadų poezijos rinkiniams, kritikos straipsnių ir recenzijų, atsiminimų apie Vincą Mykolaitį-Putiną ir Balį Sruogą. V. Zaborskaitė mirė 2010 m. gruodžio 27 dieną.

Apdovanojimai:

2000 m. Lietuvos Nepriklausomybės medalis.

1994 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius (4 lpsn.) 

2000 m. Lietuvos nepriklausomybės medalis 

2003 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didysis kryžius (2 lpsn.)