Knygos sandara: p. 7-[102] I dalis, joje yra du poskyriai: „Naktigonė“ ir „Nerimsta“; p. [105]-[218] II dalis, joje yra poskyris „Žaibuoja“; p. [221]-[338] III dalis, joje yra poskyris „Audra kilo“; p. [341]-[472] IV dalis; joje yra du poskyriai: „Ir perkūnas sugriaudė“, „Saulei tekant“; p. 473-[478] „Šarūno“ dramatizmo bruožai; knygos gale yra turinys.

Turinio anotacija: „Šarūnas“ – vienas iš įdomiausių klasikinių lietuvių literatūros veikalų, kurį Balys Sruoga pavadino „Homeriško pločio kūrybos lobynu“. <...> „Šarūnas“ pasirodė tokiu metu (1911), kai lietuvių literatūros romantinę kryptį stipriai tebeveikė XIX a. pab. nacionalinio išsivadavimo idėjos <...> Bet ne vien romantizmo dirvoje išaugo „Šarūnas“. Čia jaučiamas ir šekspyriškojo realizmo dvelksmas, kuris ryškus ne tik Šarūno susitikime, bet ir hamletiškai sužeistoje Šarūno sieloje, jo vidinėj būsenoj, tragiškame įniršyje, psichologiniuose prieštaravimuose. <...> „Šarūne“ vaizduojamas nors lokališkai ir ribotis, bet esminis senovės lietuvių gyvenimo posūkis ir lūžis. Tai momentas, kai Dainavos kraštui iškyla istorinė būtinybė vienytis kovai prieš kryžiuočių antplūdį iš vakarų, kai ryšium su tuo reikia keisti senąją krašto valdymo struktūrą – geruoju ar prievarta sujungti Nemuno pakrante išsibarsčiusias smulkių valdovų pilaites, kartu keičiant žmonių pažiūras, psichologiją įpročius. <...> Veikale matome, kaip skausmingai laužomi nustovėję balėniečių, liškiaviečių ir kitų gyvenimo pagrindai, kaip šios socialinės audros verpete susikerta žmonių interesai ir suliepsnoja aistrų kova. Centrinis veikalo herojus tame sūkuryje iškylai kaip tragiška figūra, kuriai didelių kančių kaina tenka būti epochos dėsningumų vykdytoju.“ (V. Krėvė. Šarūnas. 1967 m., „Vaga“ P. 471-[478]).

Iliustracija yra aplanke.