| Eksponato aprašymas | Titulinis lapas: autoriaus vardas, pavardė, knygos pavadinimas, leidyklos emblema. Yra iliustracija (vaizduojamas rūpintojėlis). Antroje lapo pusėje taip pat nurodytas knygos pavadinimas (anglų k.) autoriaus vardas, pavardė, titulinio lapo dailininkas, leidykla, leidimo metai, spaustuvė. Knygos sandara: p. 5-7 turinys.; p. 9-11 įžanga. Religinė poezija.; p. 13-24 I skyrius „Giesmės ir giesmynai“; p. 25- II skyrius „Kristijonas Donelaitis (1714-1780)“; p. 31-58 III skyrius „Devynioliktasis amžius iki „Aušros“; p. 59-82 IV skyrius „Tautinio Atgimimo laikai (1883-1905)“; p. 83-147 V skyrius „Po spaudos atgavimo išaugusi karta“; p. 149-181 VI skyrius „Nepriklausomos Lietuvos poetų karta“; p. 183-240 VII skyrius „Tremtyje išaugę“; p. 241-260 VIII skyrius „Vakarų pasaulio sutemos ir pragiedruliai“; p. 261-264 IX skyrius „Okupuotoje Lietuvoje“; p. 264-265 Baigiant; p. 266-268 literatūra, padėka, „Krikščionis gyvenime“ serijos leidiniai. Turinio anotacija: „Religinė poezija kitų lyrikos motyvų tarpe užima ryškią ir labai reikšmingą vietą, išreikšdama giliausius lietuvio natūraliai krikščioniškos sielos jausmus, neužsileisdama, nei gamtos, nei patriotiniai, nei individualinei lyrikai, su kuria ji dažnai yra susipynusi. Nuo Mažvydo iki Donelaičio mūsų religinė poezija pasireiškė tiek verstinėmis, tiek originaliomis giesmėmis. Tik 18 a. gale ir ypač 19 a. su pasaulietinės poezijos pakilimu eina kartu ir religinė poezija. Donelaitis lygiai talentingai garina Dievą, kaip ir džiaugiasi gamta, rūpinasi būrų dorove, lietuvybe ir jų buitimi. Religiniai epizodai gal net pralenkia kitus. Strazdas pranašauja pavasarėlį – „smūtną žmogų tiešija“ gražiomis dainėmis ir duoda tuometinių religinių jausmų išraiškos šedevrą „Pulkim ant kelių“. Vienažindys ilgisi tolimo dangaus ir Aukščiausiojo Tėvelio <...> Barauskas, iškilęs į nematytas aukštybe su ‚Anykščių šileliu“, kartu kovoje dėl tautos ir tikybos. Maironis, pirmiausia patriotas, mūsų gamtos dainius, taip pat atsidūsta prie Dievo Tėvo. Amžinojo lietuvio krikščioniškąją sielą, gyvenimo prasmės ieškojimą, vargo ir kančios įprasminimą skelbia Baltrušaitis, į pasaulinę literatūrą įnešdamas lietuvio duoklę. Vaitkus – grynojo grožio poetas – Dievuje randa jo giliausią šaltinį ir pats apgieda dievišką grožį. Putinas praturtina ir paįvairina religinę poeziją asmeniniais išgyvenimais. <...> Kirša, asketiškai rimtas, kontempliuoja žmogaus trapumą, tremtinio kančias ir amžinybę. Brazdžioni visuotiniausiai išreiškė lietuvio santykį su Viešpačiu – jaunuolio, kaimiečio, mokyto poeto, ateities regėtojo, tremtinio. <...> Bradūnas negali atsiplėšti nuo protėvių kapelių, juose ieško protėvių dvasinio palikimo, jungia senovę ir krikščionybę. Egzistencialistas Nyka-Niliūnas reiškia žmogiškosios egzistencijos prasmę, savotiškas Dievo ieškotojas, individualistas. Kasdien prieš mirtį stovėjęs Yluvis semiasi stiprybės tik iš Viešpaties. Jasmantas jo ieško pirmiausia savo sieloje. Su nuolankaus kaimiečio paprastumu ateina Šlaitas.“ (Kulbokas Vl. Lietuvių religinė poezija. 1982 m., Putnam. Išleido „Krikščionis Gyvenime“. P. 264-265). Iliustracija yra tituliniame lape. Vaizduojamas „Rūpintojėlis“. Piešė Paulius Jurkus. Įrašai: tituliniame lape mėlynu tušu yra parašyta dedikacija A. ir B. Brazdžioniams. |
