| Eksponato aprašymas | Titulinis lapas: autoriaus slapyvardis, knygos pavadinimas, nurodytas leidimas, leidėjai (tuo pačiu ir leidykla), leidimo metai, vieta. Antroje lapo pusėje nurodytas knygos tiražas. Knygos sandara: p. 3 „Praeliudium“; p. 4-20 „Pirmoji giesmė“; p. 20-34 „Antroji giesmė“; p. 36-50 „Trečioji giesmė“; p. 50-61 „Ketvirtoji giesmė“; p. 61-73 „Penktoji giesmė“; p. 74-88 „Šeštoji giesmė“; p. 89-100 „Septintoji giesmė“; p. 100-116 „Aštuntoji giesmė“; p. 116 yra korektūros klaidų taisymas. Įrašai: tituliniame lape, mėlynu rašalu yra parašyta J. Narbuto dedikacija B. Brazdžioniui. Turinio anotacija: „1912-01-18 laiške L. Girai Maironis rašė: „Į pirmą numerį („Vaivorykštės“) galiu atsiųsti pirmąją dalį naujai pradėto poemato „Mūsų vargai“. Pernai vasarą aš ja parašiau (apie 600 eilių), bet kada parašysiu antrą, o rasit ir trečią dalį, ir ar kada prisirengsiu, Dievas žino“ Ši dalis „Vaivorykštėje“, vėliau pratęsta 1913 m., nedideliu tiražu padauginta atspaudais. <...> Vos tik pasirodžius poemai, tais pačiais metais „Laisvėje“ (rugpjūčio 22) buvo išspausdinta aštri jos recenzija, kurios autorius Antanas Šmulkštys (1886-1951), pasirašydavęs slapyvardžiu Paparonis, klerikalinis visuomenės veikėjas ir rašytojas. Pagrindinė recenzento mintis – išsakytas nusivylimas, kad Maironis – jau nebe Maironis, kad jo talentas jau gęsta. <...> Ir apskritai Paparonis išreiškė koncepciją, kad Maironis yra vertingas mūsų literatūrai tik atskirais savo kūriniais, t. y. eilėraščiais, bet visuma apvilia, kai traktuoji ir visos rašytojo kūrybos, ir vieno kurio didesnės apimties kūrinio mastu. <...> Vaižganto nuomone, poema „Mūsų vargai“ tik „savo dėstymo forma, eilėmis teprideda į poezijos rūšį. Šiaip jau tai yra grynai prozinis veikalas – kronika. Poetinių vietelių tėra dvi: II praeludium ir apie Vilnių. Daugiau nė aforizmų nėra visame veikale, nei bet kokių ankstesnių stiliaus papuošalų, tropų ir figūrų. <...> Poema Vaižgantui atrodė esanti šalta, tolygi įvykių suregistravimui, bet, priešingai Paparoniui, jis gynė Maironį kaip talentingą rašytoją, kurio talentas dar neiškęs. <...> Vaižgantas pirmasis pastebėjo, kad poemos pobūdis esąs ypatingas, kad lyrizmo ir aprašomųjų epiškų lemtų santykis „Mūsų varguose“ esąs savitas ir motyvuotas pačios kūrinio temos: „Pasirinktoji tačiau tema pati išvedė autorių iš pasirinktos vagos ir priskyrė veiklą prie visai kitokios rūšies: prie tos, kurios mes iki šiol dar turėti neturime, būtent eiliuotų istorijos veikalų“. <...> Autoriaus čia surinkta tikra kronininko kantrybe ir skrupulatumu visi ilgoko, keliolikos metų Rusijos imperijos, tad ir kantrybe mūsų pačių, politikos karščiai“. Vaižgantas šią poemą pripažino tolygią istorijos veikalui. <...> Vanda Zaborskaitė, kaip ir Vaižgantas, iškėlė kūrinio istorinių ir lyrinių momentų santykio problemą, prieidama išvados, kad „organiškos ryšio tarp šių dviejų poemos planų nėra“, pripažindama, kad istorinių įvykių srautas, „dažniausiai protokoliškai autoriaus fiksuojamas, turi čia savarankišką reikšmę, o poemos veikėjas gana, schematiškai nubrėžiantiems, jie tėra tik fonas.“ <...> Galima būtų teigti, kad Maironio poemos vaizdas atspindi autoriaus charakterį, temperamentą, psichologinį kompleksą. <...> Iš „Mūsų varguose“ atsispindėjusių charakterių autobiografinių momentų visų pirma minėtini šie. Pirma. Poemos ryšys su poeto pažystama Apolonija Petkaite. Jai dedikuojama pirmoji „Mūsų vargų“ preliudija, vardas poemoje įrašytas achrostiku. <...> Poetas su ja susipažino, atvykęs 1915 metų pabaigoje į Krekenavą, kur ji buvo klebonijos šeimininkė, klebono Kazlausko pusseserė, tuomet turėjusi apie 30 metų. <...> Antra, poemoje atsispindėjo okupacijos metų Maironio gyvenimo patirtis, leidusi taip ryškai ir konkrečiai, <...> nutapyti reikšmingą Lietuvos istorinio gyvenimo panoramą. Tai istorinė drama kurioje Maironis aprašo tikrus (neišgalvotus) įvykius. Tokiu būdu aprašyti Lietuvos istorijos įvykai, parodo jo požiūrį į to laikotarpio daugiausiai politinius įvykius.“ (Maironis. Raštais T. II. 1988 m., Vaga. P. 481-498). |
