1936 m. spalio pabaigoje jauna menininkų pora – poetė Salomėja Nėris ir skulptorius Bernardas Bučas – susiruošė į Paryžių mokytis. B. Bučas tuomet gavo Švietimo ministerijos stipendiją tobulinti skulptūros ir architektūros žinias. Kartu nori vykti ir Salomėja, todėl prašo Panevėžio valstybinės mergaičių gimnazijos direktoriaus išleisti ją taisyti sveikatos švelnesnio nei Lietuvoje klimato šalyje. Nuvykę Prancūzijos sostinėje jie sutinka daug menininkų ir prancūzų kalbą studijuojančių studentų iš Lietuvos. Poetė taip pat ne tik vaikštinėja miesto gatvėmis grožėdamasi įžymybėmis, bet ir mokosi – lanko prancūzų kalbos kursus svetimšaliams. Nuo tų dienų išlikęs jos ranka rašytas rašinėlis „Le souper de la reine“ („Karalienės vakarienė“) – trumpas pasakojimas apie karalienę, jos vakarienes ir rafinuotus pokalbius, kurio klaidas dėstytoja kruopščiai ištaisiusi raudonu pieštuku.

Po kiek laiko tuos pačius kursus pas dėstytoją madam Avinier lankė ir žinoma bibliotekininkė Ona Šimaitė. Ji prisiminimuose rašė, jog ši „graži, žilaplaukė, senyva moteris“ prisiminė S. Nėrį, rašiusią trumpus, tačiau itin vaizdingus rašinius, kuriuose, kaip ir savo poezijoje, vartodavo daug brūkšnių ir daugtaškių. Madam Avinier kasmet prašydavo savo mokinių parašyti rašto darbą „Mano svajonių sodas“ („Le jardin de mes reves“), ir net prabėgus daugeliui metų niekas neparašė nieko gražesnio, įtaigesnio už S. Nėrį.