Tomas Žebrauskas (1714–1758) – matematikas, astronomas, architektas. Gimė Žemaitijoje (pasak kitų šaltinių, kilęs nuo Naugarduko). 1732 m. Jėzuitų ordine pradėjo noviciatą. Mokytojavo Kražių, Alūkstos, Babruisko jėzuitų kolegijose. Vilniaus universitete studijavo filosofiją (1735–1738), teologiją (1740–1744), tęsė studijas Prahoje ir Vienoje, užmezgė ryšius su kitais jėzuitų matematikais ir astronomais. Filosofijos ir laisvųjų menų daktaras (1752), profesorius. Grįžęs į Vilnių ir gavęs mecenatų padovanotus teleskopus bei Elžbietos Oginskytės-Puzinienės finansinę paramą, suprojektavo universiteto astronomijos observatoriją, vadovavo jos statybai, 1753–1758 m. joje dirbo ir jai vadovavo. Suprojektavo Alūkstos, Kražių ir kt. bažnyčias, didikų rūmų.
Portretas nutapytas Vilniaus universiteto astronomijos observatorijos salei, pagerbiant jos steigėją, matematiką, astronomą ir architektą Tomą Žebrauską. Jo kompozicija yra artima Elžbietos Oginskytės-Puzinienės portretui, turėjusiam kaboti toje pačioje salėje. Abiejose drobėse portretuojamieji yra pavaizduoti iki kelių, stovintys su astronomijos observatorijos brėžiniais rankose. Jie pasisukę taip, kad portretus sukabinus greta būtų atsigręžę vienas į kitą.
Kaip būdinga mokslininkų portretams, T. Žebrauskas yra pavaizduotas greta mokslinio darbo priemonių – ant stalo padėtas gaublys, braižymo įrankiai, matematinių formulių prirašytas popieriaus lapas, lentynoje sukrautos knygos, tarp jų – Euklido, Platono, Vitruvijaus, Nikolajaus Koperniko, Josefo Steplingo veikalai. Rankoje laikomas Vilniaus astronomijos observatorijos brėžinys primena svarbiausią jo veiklos barą (ne tik suprojektavo observatorijos pastatą, bet ir vadovavo jo statybai, rūpinosi įrangos įgijimu, 1753–1758 m. buvo observatorijos direktorius).
Juoda jėzuitų sutana vilkintis mokslininkas pavaizduotas nedetalizuoto interjero fone (vaizduojamas tik mokslo priemonėmis nukrautas stalas ir knygų lentyna). Vyrauja tamsokas pilkai žalsvų, rusvų tonų koloritas, kuriantis moksliniam darbui būdingą rimties ir susikaupimo atmosferą. Šviesesniu tonu išskirtame veide netrūksta savitos išraiškos – iš po surauktų antakių žvelgia tamsios protingos akys, patempti lūpų kampučiai kuria rimties nedrumsčiančios vidinės šypsenos įspūdį.
Nesignuota.

Aprašė Dalia Tarandaitė