| Eksponato aprašymas | Evangelijoje pasakojama, jog atneštą paaukoti Jėzų Jeruzalės šventykloje pasitiko ir paėmė ant rankų senelis Simeonas, kuriam Šventosios Dvasios buvo apreikšta, jog jis nemirs, kol nepamatys Viešpaties Mesijo. Kunigo drabužiais vilkintis Simeonas pavaizduotas paveikslo centre. Laikydamas Kūdikį jis žvelgia į dangų, tarsi kreiptųsi į Viešpatį Evangelijoje užrašytais žodžiais: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti tavo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą“ (Lk 2, 29–30). Priešais Simeoną stovi Marija, tiesdama rankas į Kūdikį. Pirmajame plane klūpi šv. Juozapas, rankose laikydamas du balandėlius (pagal žydų paprotį gimdyvė turėjo šventykloje paaukoti auką – du balandėlius). Antrajame plane dešinėje vaizduojama pranašė Ona, kuri taip pat buvo šventykloje ir priėjusi „šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo“ (Lk 2, 38). Aplinkui stovi keletas žmonių. Jaunuolis pirmajame plane laiko žvakę – Kristaus, Pasaulio Šviesos, simbolį.
Paveikslas nutapytas sekant P.P. Rubenso to paties pavadinimo paveikslu, esančiu Antverpeno katedroje (originalo dydis 421x153, sukūrimo metai 1612-1614). P.P. Rubenso kompozicija jame yra papildyta dviem kairėje paveikslo pusėje nutapytomis figūromis - už šv. Simeono stovinčio jaunuolio su žvake rankoje ir pilku apsiaustu apsigobusio senio.
Paveikslas nutapytas tapybos dirbtuvėje, jame aiškiai matyti skirtingas dviejų dailininkų braižas. Centrinė dalis (Šv. Simeono veidas, Kūdikis Jėzus ir dar keletas figūrų) nutapyta tvirta ranka, drąsiais potėpiais, kuria gyvą vaizdą, sklidiną šviesos žaismo ir atmosferos virpėjimo. Kraštinės figūros sausesnės, schemiškesnės, jose pastebimi kai kurie piešinio netikslumai. Tikriausiai tai pameistrio darbas (paveikslo tyrimai parodė, jog ir centrinės, ir kraštinės figūros nutapytos maždaug tuo pačiu metu).
Aprašė Dalia Tarandaitė
|
