Tarmių rankraštyną sudaro transkribuotų tarminių tekstų sąsiuviniai (rankraščiai). Jie pradėti užrašinėti dar 1950 m., laikantis Juozo Senkaus Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo instrukcijos (1954). Tokio darbo tikslas – ištirti tarmes, parengti ir išleisti tarminių tekstų chrestomatiją Lietuvių kalbos tarmės (1970) ir tris Lietuvių kalbos atlaso tomus (1977, 1982, 1991).

Per beveik 20 metų dialektologinių ekspedicijų metu mokslo darbuotojai, dėstytojai, aspirantai, studentai ir mokytojai apkeliavo daugiau nei 700 gyvenamųjų vietovių ir sukaupė per 1000 rankraščių.

Sąsiuvinius sudaro dvi dalys: tarmei būdingų tarminių ypatybių aprašas ir daugiausia vyresniosios kartos pateikėjų tarminė kalba (dainos, pasakos ir kt.), užrašyta fonetinės transkripcijos ženklais. Transkribuoti tekstai užrašyti tiesiogiai klausantis informantų arba garso įrašų.

Tarmių rankraštyno sąsiuviniai saugomi Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve ir yra naudojami šiuolaikiniuose tarmių tyrimuose. Jie sugrupuoti į bylas pagal tirtą gyvenamąją vietovę (konkrečius Lietuvių kalbos atlaso geografinius punktus).

APIE TARMIŲ RANKRAŠTYNO 31 BYLĄ (kalba netaisyta)

1952 m. lietuvių kalbos dialektologinės ekspedicijos medžiaga, surinkta Jono Paulausko ir Ados Laigonaitės. Tiriamoji vietovė –  Daunorių apylinkė (Baltarusijos TSR Molodiežno sritis Jurotiškių rajonas). Gyventojai visi vietiniai, tačiau lietuviškai temoka tik senieji. Gyvoji kalba čia yra baltarusių. Be to, daugelis gyventojų dar moka lenkų ir rusų kalbas. Jie save laiko lietuviais ir tik kai kurie –  lenkais. Apylinkėje yra kolūkis, tačiau keli kaimai kol kas dar nėra į jį įsijungę. Iš visos apylinkės lietuviškiausias yra Pasalio kaimas.