Iš Baltarusijos kilęs ir St. Peterburge baigęs mokslus dailininkas pradedant 1846-aisiais intensyviai dribo Vilniuje ir Kaune, kur Vilniaus arkivyskupas metropolitas Josifas Semaška jį pakvietė dekoruoti pravoslavų cerkvių ir katalikų bažnyčių. Vilniaus periodas vertinamas kaip Chruckio portretinės kūrybos kūrybos sužydėjimas. Šv. Kazimiero portretas – puikus akademizmo pavyzdys, o dailininko palikta signatūra lotyniškais rašmenimis leidžia spėti, kad kūrinys greičiausiai buvo skirtas Pašušvio Visų Šventųjų Bažnyčiai, iš kurios paveikslas ir įsigytas. Žinoma, kad cerkvėms skirtuose paveiksluose tapytojas pasirašinėdavo kirilica.

Šilku, aksomu ir šermuonėlio kailiu pasidabinęs šventasis vaizduojamas priklaupęs prieš kairėje paveikslo pusėje komponuotą altorių su Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslu. Ant žemės padėti žemiškosios valdžios simboliai – karūna ir skeptras – byloja apie žemiškosios valdžios atsisakymą. Virš Šv. Kazimiero galvos plazdantys keturi angeliukai atneša būsimos kančios simbolius – kryžių ir kankinio vainiką bei skaistumo simbolį – leliją. Tais pačiais metais datuotą kitą šio įdomaus menininko darbą muziejui pavyko įsigyti 2002 m.

pinxit Joannes Chrucki 1849.