Tarmių rankraštyną sudaro transkribuotų tarminių tekstų sąsiuviniai (rankraščiai). Jie pradėti užrašinėti dar 1950 m., laikantis Juozo Senkaus Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo instrukcijos (1954). Tokio darbo tikslas – ištirti tarmes, parengti ir išleisti tarminių tekstų chrestomatiją Lietuvių kalbos tarmės (1970) ir tris Lietuvių kalbos atlaso tomus (1977, 1982, 1991).

Per beveik 20 metų dialektologinių ekspedicijų metu mokslo darbuotojai, dėstytojai, aspirantai, studentai ir mokytojai apkeliavo daugiau nei 700 gyvenamųjų vietovių ir sukaupė per 1000 rankraščių.

Sąsiuvinius sudaro dvi dalys: tarmei būdingų tarminių ypatybių aprašas ir daugiausia vyresniosios kartos pateikėjų tarminė kalba (dainos, pasakos ir kt.), užrašyta fonetinės transkripcijos ženklais. Transkribuoti tekstai užrašyti tiesiogiai klausantis informantų arba garso įrašų.

Tarmių rankraštyno sąsiuviniai saugomi Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve ir yra naudojami šiuolaikiniuose tarmių tyrimuose. Sąsiuviniai sugrupuoti į bylas pagal tirtą gyvenamąją vietovę (konkrečius Lietuvių kalbos atlaso geografinius punktus).

APIE TARMIŲ RANKRAŠTYNO 173  BYLĄ  (kalba netaisyta)

Tiriamoji vietovė – Nemajūnai. Nemajūnai, (vietos žmonės juos vadina įvairiai) //namajūnai //nemanūnai//namanūnai/. Nemaniūnų geografinė padėtis yra ypatinga. Jie yra vadinamoje Nemuno kilpoje, beveik iš visų pusių apsupti Nemuno, kurio krantai apaugę miškais.

Artimiausias didesnis miestas yra Prienai, artimiausia geležinkelio stotis yra Kauno. Į Prienus yra apie 13–14 km, o į Kauną – daugiau nė 40 km.