XVII amžiaus ispanų  tapytojas Chusepė de Ribera 1607 metais atvyko semtis patirties į to meto meno Meką – Romą. Čia jis studijavo garsiųjų meistrų – Rafaelio ir brolių Karačių – kūrybą, tačiau artimiausias ir priimtiniausias Riberai pasirodė novatoriškas Karavadžo menas. Apie 1616 metus dailininkas išvyko į Neapolį, kuris anuomet priklausė Ispanijai. Čia jis vedė turtingo pirklio dukterį ir tapo vienu populiariausių ir daugiausiai užsakymų gaunančiu Neapolio dailininku, turėjo klestinčią dirbtuvę, daug pagalbininkų ir mokinių. Kūrinius pas jį užsakydavo net Ispanijos karalius Pilypas IV, o Neapolio bažnyčios ir vienuolynai varžėsi tarpusavyje dėl Riberos paveikslų. 1630 metais Ribera tapo šventojo Luko akademijos nariu, popiežius jį apdovanojo „Kristaus drobulės“ ordinu.

Riberos išpuoselėtą realistinę Karavadžo tapybos tradiciją, sodrų žemės tonų koloritą, puikų šviesotamsos efektų išmanymą Neapolyje išpopuliarino jo mokiniai. Tokia kūrybos maniera būdinga ir šiam nežinomam Riberos rato dailininko sukurtam paveikslui. Jame vaizduojamas šventasis Petras – vienas žymiausių apaštalų, ankstyvosios Bažnyčios vadovas. Atgailaujančio šventojo Petro ikonografija susijusi su paskutinėmis Jėzaus gyvenimo valandomis. Suimtas Kristus buvo tardomas vyriausiojo kunigo Kajafo namuose, kur Petras tris kartus išsigynė buvęs Jėzaus mokiniu. Tada apaštalas prisiminė Mokytojo žodžius: „Gaidžiui nei dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“, ir pravirko.

Paveiksle vaizduojamas šv. Petras – vienas žymiausių apaštalų, ankstyvosios Bažnyčios vadovas. Jis, kaip ir jo tėvas bei brolis Andriejus, buvo Galilėjos žvejys, vardu Simonas. Jėzus, pašaukęs jį būti mokiniu, pavadino Kefu (hebr. „Uola“), arba Petru, ir teikė pirmenybę tarp kitų apaštalų, jam patikėdamas būsimą savo Bažnyčią. Petras buvo su Jėzumi per jo Atsimainymą ir Getsemanės sode visiškai prieš pat mirtį. Po Jėzaus mirties skleidė krikščionybę Jeruzalėje, Antiochijoje ir Romoje, kur apie 64–67 m. mirė kankinio mirtimi, imperatoriui Neronui ėmus persekioti  krikščionis. Petras, krikščionybėje atstovavęs Pauliui priešingai krypčiai, pagrįstai Mozės Įstatymu, simboliškai laikomas žydų apaštalu. Jis taip pat buvęs pirmuoju Romos vyskupu – popiežių pirmtaku.
Atgailaujančio šv. Petro ikonografija susijusi su paskutinėmis Jėzaus valandomis. Suimtas Jėzus buvo tardomas vyriausiojo kunigo Kajafo namuose. Petras, iš tolo sekęs Jėzaus suėmimą, pasiliko kunigo rūmų kieme. Tuomet Petras, paklaustas tarnaitės, išsigynė  Jėzaus. Antrą kartą, tarnaitei skundžiant, jis vėl jo išsižadėjo. Kiek vėliau aplinkiniai sakė Petrui: „Tu tikrai vienas iš jų: juk tu irgi galilėjietis.“ Taip jis trečią kartą atsižadėjo. Tada apaštalas prisiminė Jėzaus žodžius „Gaidžiui nei dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“, ir pravirko (plg. Mt 26, 69–75).