| Eksponato aprašymas | Į lietuvių dailę Vladas Eidukevičius (1891–1941) atėjo jau susiformavęs, turintis savo individualų kūrybinį veidą tapytojas, dailę studijavęs Latvijoje (pas B. Borchertą, J. Rozentalį), Rusijoje (savarankiškai), Miuncheno Dailės akademijoje. Tačiau, nepaisant savo talento ir puikių kūrinių, pats Eidukevičius to meto visuomenėje buvo tarytum izoliuotas, spauda mažai juo domėjosi. Tapytojas Lietuvoje nepriklausė jokiai grupuotei ir įgijo keisto, vienišo bohemiško žmogaus reputaciją. Šį, brandžiuoju kūrybos laikotarpiu nutapytą paveikslą, muziejus įsigijo 1936 m. iš I-sios Rudens meno parodos (1935). Sunku pasakyti, ar nuolatinės studijos žymiausiose pasaulio galerijose, ar menininko prigimtyje tūnojusi klajūno dvasia turėjo įtakos kompozicijos bėgimo į Egiptą tema gimimui. Tylaus švytėjimo kupinas paveikslas atspindi buities nevaržomo, nuolat keliaujančio iš vietos į vietą, dailininko būseną. Kūrinyje dera racionali pusiausvyra tarp klasikinės lakoniškos kompozicijos ir impresionizmui bei postimpresionizmui artima spalvinė raiška. Šiurkšti daugiasluoksnė tapyba, nykstančios šviesos žaismas byloja apie savitą individualų V. Eidukevičiaus braižą, palikusį ryškų pėdsaką Lietuvos tarpukario dailėje. (Aprašo autorė Genovaitė Vertelkaitė – Bartulienė) |
