Fotografija juodai balta, lygiais krašteliais ir blizgiu paviršiumi. Fotografavo Juozo Grušo anūkas Algimantas Kančas, apie 1980 m. Juozas Grušas nufotografuotas savo sodyboje Kaune.

Juozas Grušas (1901-1986) – rašytojas, dramaturgas, pedagogas, vertėjas. Gimė Kalniškių-Žadžiūnų kaime (Šiaulių raj.), paprastų valstiečių šeimoje. Mirė 1986 m. Kaune.

1924 m. J. Grušas baigė Šiaulių gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Kauno universitetą. Pagrindine studijų kryptimi patapo lituanistika, priedo mokėsi germanistikos bei pedagogikos. Aktyviai įsitraukė į literatūrinį universiteto gyvenimą, įstojo į studentų-literatų bendriją „Šatrija“. Studijų metu J. Grušas pradėjo savo pirmuosius rimtus kūrybinius bandymus – tai apsakymų rašymas. Pirmoji rašytojo knyga pasirodė 1928 m., apsakymų rinkinys „Ponia Bertulienė“. Visgi didesnio literatūrinio pripažinimo rašytojas sulaukia kiek vėliau, kai išleidžiamas pirmas ir vienintelis J. Grušo romanas „Karjeristai“ (1935) bei antras apsakymų rinkinys „Sunki ranka“ (1937), kuris įvertinamas „Spindulio“ bendrovės premija.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Grušas su šeima (žmona Pulcherija, dukra Algimanta, sūnūs Vytautas ir Saulius) pasitraukia į žmonos tėviškę Joniškyje. Tai bene skurdžiausias periodas (1941-1948) rašytojui tiek buitine, tiek kūrybine prasme – J. Grušas daug sirgo, dirbo sunkius ūkinius darbus, taip pat teko mokytojauti Joniškio gimnazijoje. Tačiau verta paminėti, kad šiuo laikmečiu Juozas Grušas įkalbėtas savo gero bičiulio Juozo Miltinio sugebėjo sukurti savo pirmąją pjesę „Tėvas ir sūnus“ (1945).

Į savo namus Žaliakalnyje, Kaune, J. Grušas su šeima grįžta 1949 m. ir iš čia daugiau nebepasitraukė. Laikotarpis nuo 1949 m. iki pat rašytojo mirties 1986 m. yra laikomas produktyviausias rašytojui, J. Grušas tampa rašytoju-profesionalu. Didelio dėmesio vertos rašytojo istorinės dramos. Būtent šį žanrą J. Grušas išpopuliarino Lietuvos dramaturgijoje. Tai: „Herkus Mantas“ (1957); Lietuvos šimtmečio spektakliu paskelbta pjesė „Barbora Radvilaitė“ (1972); „Švitrigaila“ (1976); „Unija“ (1977) ir kt. Verta paminėjimo ir tragikomedija „Meilė, džiazas ir velnias“ (1967).

Juozo Grušo kūrybą galime išvysti ne tik teatriniuose pastatymuose, bet ir kinematografiniuose kūriniuose – 1992 m. režisieriaus Raimundo Banionio filmas „Džiazas“.