Vienpusis.

Av.: nominalas, data, Kauno Spalio 50-čio Dirbtinio pluošto gamyklos raštinės antspaudas (įrašai lietuvių ir rusų kalbomis).

Spalva: šviesiai violetinė, juoda.

Gauta iš Kauno akcinės bendrovės „Dirbtinis pluoštas“ personalo skyriaus, 1994.

Nuo 1990 m. vidurio Lietuvoje buvo jaučiamas nuolatinis grynųjų pinigų stygius. Rublių pakaitalų – bendrųjų talonų – įvedimas į apyvartą panaikino piniginių atsiskaitymo ženklų trūkumą, todėl lokalinės laidos nepaplito. Žinomos dvi piniginių ženklų pakaitalų –
bonų – laidos: 1990 m. išleista Vilniaus „Plastos“ gamyklos  ir 1991 m. – Kauno valstybinės dirbtinio pluošto gamyklos. Popieriniais kelių nominalų rublių bonais buvo mokama dalis atlyginimo (kita dalis – sovietiniais rubliais). Juos darbuotojai galėjo
išleisti įmonių parduotuvėse, įsigydami deficitinių pramoninių prekių: televizorių, batų, striukių ir pan. Dirbtinio pluošto gamyklos bonai buvo 5, 20, 50, 100 rublių nominalo, juos kūrusiems gamyklos dailininkams vadovavo vyr. architektė Rūta Klusienė. Pagal gamyklos direktoriaus Algimanto Stasio Anužio pavardę darbuotojai bonus vadino „anužiukais“.