LIMIS - LIETUVOS INTEGRALI MUZIEJŲ INFORMACINĖ SISTEMA

Pirmame plane žalia upės kranto nuokalnė; kairėje pusėje smulkiai nutapytos baltos, rusvos, geltonos gėlytės ir aukšta eglė su krūmais. Nuo kalno matyti mėlyna upė su plaukančiais sieliais. Toliau žali laukai, horizonte tamsiai žali miškai. Dangus žydras, su baltais debesimis.

Pirmame plane išartas laukas, šalia medis, prie jo sukrauta šakų krūva. Iš dešinio apatinio kampo įstrižai į viršų tolsta kelias, kuriuo eina senas vyras su lazda. Toliau šviesi tvora ir medinė troba šiaudiniu stogu; šalia žydi du violetiniai aukšti alyvų krūmai; dešinėje – šulinys su stogu. Dangus mėlynas, su baltais debesimis.

Vandens apsuptyje pavaizduota salelė su neaukšta kalvele. Kairėje salos pusėje aukštas stulpas, dešiniau rudas, baltas, mėlynas namas ir medžiai tarp jų. Toliau perspektyvos kairėje – aukšta kalva su vienu namu, žemiau dar du nameliai. Horizonte pilka kalnų linija. Dangus melsvas, su baltais debesimis.

Nutapytas vyro biustas. Galva šiek tiek pasukta į dešinę pusę. Išryškinta itin didelė kakta ir skruostai. Plaukai trumpi, rudi, antakiai šviesūs. Balti marškiniai su raudonu kaklaraiščiu. Fonas pilkšvai žalsvas.

Kompozicija pagal pirmąją Juozo Grušo dramą „Tėvas ir sūnus“. Tapytojo Leonardo Kazoko paveikslas, sukurtas 1943 metais. Šis kūrinys Grušo namuose atsirado 1944 metais, po spektaklio premjeros. Jį Juozo Grušui padovanojo Kauno Didžiojo teatro aktoriai. 

Paveikslas įrėmintas į masyvius bronzos ir rudos spalvos medinius rėmus. Prie rėmo pritvirtinta metalinė kortelė, kurioje išgraviruotas užrašas: „Juozui Grušui - „Tėvo“ autoriui premjeros proga, Kauno Didž. Teatro Drama. 1944. II. 16“

Leonardas Kazokas (Kazakevičius) (1905-1981) - lietuvių tapytojas. 1944 baigė Vilniaus dailės institutą. 1930 su kitais įkūrė Nepriklausomųjų dailininkų draugiją, nuo 1933 buvo jos pirmininkas, aktyviai dalyvavo draugijos rengiamose parodose. Mokytojavo, dėstė Piešimo kursuose, buvo Kauno dailės kooperatyvo Marginiai vedėjas, dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, dirbo Dailės kombinate Kaune. Nuo 1929 dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Individualios Kaune (1936, 1938, 1960, 1975, 1980), pomirtinė Kaune (2005). Savitu ekspresionistiniu stiliumi, subtiliomis niuansuotomis spalvomis nutapė portretų, natiurmortų, peizažų, teminių kompozicijų. Ankstyviesiems paveikslams būdinga sidabriniai minkšti tonai, melancholiška nuotaika, vėlyviesiems – dekoratyvumas, sodresnis, įvairesnis koloritas. 

Juozas Grušas – rašytojas, dramaturgas, pedagogas, vertėjas, 1901 m. gimęs Kalniškių-Žadžiūnų kaime (Šiaulių raj.), miręs 1986 m. Kaune. Pirmosios rašytojo knygos: apsakymų rinkinys „Ponia Bertulienė“ (1928), romanas „Karjeristai“ (1935), novelių rinkinys „Sunki ranka“ (1937). Po studijų J. Grušas dirbo žurnalisto, pedagogo, vertėjo ir redaktoriaus darbą Kaune. Su šeima 1937 m.  įsikūrė namus Kauno Žaliakalnyje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, su šeima (žmona Pulcherija, dukra Algimanta Marija, sūnūs Vytautas ir Saulius) pasitraukė į žmonos tėviškę – Joniškį. Ten parašė savo pirmąją pjesę „Tėvas ir sūnus“ (1945). 1949 m. grįžo į Kauną, iki mirties čia gyveno ir kūrė. Didžiausio populiarumo ir įvertinimo sulaukė Juozo Grušo istorinės tragedijos. 1957 m. parašyta drama „Herkus Mantas“ buvo ne kartą statoma teatre, tragedijos motyvais sukurtas istorinis filmas. J. Grušo drama „Barbora Radvilaitė“ (1972) buvo statoma įvairiose Lietuvos teatruose. Tragikomedija „Meilė, džiazas ir velnias“ (1967) ne kartą išvydo sceną, pagal šią pjesę Raimundas Banionis 1992 m. pastatė filmą „Džiazas“. 1980–1981 m. išleisti penki J. Grušo „Raštų“ tomai. J. Grušo kūrinių išversta į anglų, bulgarų, lenkų, vengrų, vokiečių ir kitas kalbas.

Ežeras viduryje miško. Pirmame plane kairėje – medinė valtis; dešiniajame ežero krante – šakų krūva. Už ežero, centre, didelis žalias krūmas, kuris, kaip ir kiti medžiai, atsispindi ežere. Kairėje auga pušys, centre – beržai, dešinėje – kiti medžiai. Dangus pilkas.

Paveikslo centre pavaizduotas marių krantas, kur vyksta laisvo remontas. Aplink didelį laivą – trijų dirbančių vyrų figūros, šalia kelmas su kirviu. Už laivo aukšta vėtrungė. Kairėje – marių fragmentas su dviem valtimis. Horizonte – Nidos nameliai rusvais stogais ir geltonos gėlės. Dangus apačioje gelsvas, aukštyn įgauna mėlynai žalių atspalvių niuansą.

Lietuviškų laukų peizaže vienas nuo kito perspektyva nutolę du šienpjoviai. Abu dėvi baltus marškinius, rudas kelnes ir kepures. Vyrai pjauna žolę ir gėlių pievas pjautuvais. Horizonte daug šieno kupetų. Dangus mėlynas su baltais debesimis.

Pusfigūriame portrete vaizduojamas sėdintis į kairę pasisukęs senas vyras. Abiem rankomis laiko lazdą. Žilai plaukus, gelsvi ūsai ir išraiškingos mėlynos akys. Vyras vilki tamsiai žalią ilgą paltą, po juo – pilkus marškinius. Fonas pilkas.

Lietuvių rašytojo ir poeto Kazio Borutos portretas. Jis vaizduojamas sėdintis priešais rudą rašomąjį stalą su geltonais kraštais. Vilki klasikinio stiliaus pilkai juodą švarką, liemenę ir baltus marškinius su kaklaraiščiu. Jis abiem rankomis remiasi į rašomojo stalo viršų, dešine ranka rašo rudu rašikliu ant balto popieriaus lapo; šalia padėta knyga ir spaudas. Fone – siena su paveikslais ir stalinė lempa virš paveikslo.

Žalių laukų peizaže centre stovi rudas arklys. Už jo, kairėje ir dešinėje, dviejų žirgų juodi siluetai. Horizonte matyti gelsvi laukai ir nedidelis namas. Dangus pilkas, su geltonos spalvos potėpiais.

Paveikslo centre į tolį teka upelis akmenuotu dugnu. Kairėje ir dešinėje – kalnuotų vietovių žalia augmenija. Horizonte vaizdas atsiveria į kalnus. Dangus mėlynas.