LIMIS - LIETUVOS INTEGRALI MUZIEJŲ INFORMACINĖ SISTEMA

Portretinis žanras. Litografija sukurta pagal dailininko tapytojo Valentino Vankavičiaus (1800–1842) autoportretą. Kompozicijoje vaizduojamas jaunas tamsiaplaukis vyras iki pusės, dešinėje rankoje laikantis rašymo plunksną.

Užrašas viršutinėje lakšto dalyje: „Album de Wilna. / 2^.e Série.“.

Užrašas apatinėje lakšto dalyje: „ Peint pas lui même / Lith. par Laffose. / Imp. par Lemercier à Paris / WALENTY WAŃKOWICZ / ZNAKOMITY MALARZ SZKOLY WILENSKIEY UMARL W PARYZU 1841. / VALENTIN WANKOWIEZ / CÉLEBRE PEINTRE DE ECOLE DE WILNA, MORT A PARIS 1841. / Dédié à Monsieur Raphael Stizień Curateur du Gymnase du District d'Jhumeń. / par l'Editeur J. K. Wilczyński.“.

Reverso apatinėje dalyje  dešinėje pusėje yra etiketė, antspaudas ir užrašas ranka.

Nesignuotas.

 

 

 

Eustachijus Tiškevičius (1814–1873) – grafas, istorikas ir archeologas, kolekcininkas, menų mecenatas. Kilęs iš Lagoisko. Studijavo Peterburge. Sugrįžęs į gimtinę, užsiėmė istorinės medžiagos rinkimu. Susidomėjęs istorija ir archeologija, organizavo kasinėjimus, Lietuvos praeities tyrinėjimus. Ilgainiui savo dvare sutelkė didžiulį nuolat tvarkomą ir jo paties sisteminamą archeologinį rinkinį. Ypač reikšmingas jo darbas, susijęs su Senienų muziejaus bei Archeologinės komisijos veikla. 1856 m. atidarytame muziejuje veikė biblioteka, numizmatikos kabinetas, muziejaus rinkiniuose buvo graviūrų bei litografijų rinkiniai, meno galerija, senųjų aktų bei rankraščių skyrius, istorijos ir archeologijos kabinetai. Eustachijus Tiškevičius tapo komisijos pirmininku. Po 1863 metų sukilimo visas šis darbas caro valdininkų buvo suniokotas. Palaidotas Tiškevičius Rasų kapinėse.

Aprašė Rasa Adomaitienė

Meistriško realistinio piešinio litografija. Joje vaizduojamas Juozapas Ignotas Kraševskis (1812–1887) – istorikas, rašytojas, publicistas, tapytojas, piešėjas. Kilimo iš Varšuvos. 1829–1830 m. Vilniaus universitete studijavo literatūrą. Už dalyvavimą anticariniame studentų judėjime 1830–1832 m. kalintas. Kurį laiką gyveno Voluinėje. Bendradarbiavo Vilniaus periodinėje spaudoje („Tygodnik Wilenski“, „Znicz“, „Biruta“ ir kt.). 1841–1851 m. Vilniuje leido mokslo, literatūros ir meno žurnalą „Athenaeum“. Kūrybinis palikimas labai gausus – be publicistikos, literatūros istorijos ir kritikos straipsnių – keli šimtai romanų, apsakymų, poemų, kuriuose daugiausia vaizduojama Lietuvos praeitis. Svarbus žinių šaltinis apie Lietuvą ir lietuvius buvo jo istorinis-kraštotyrinis veikalas „Litwa“ (1847–1850, 1–2 t.), kuriame autorius paskelbė daugiau kaip 400 lietuvių patarlių, priežodžių bei savo studiją apie lietuvių dainas, ir monografija apie Vilnių („Wilno od początków jego do roku 1750“, 1838–1842, 1–4 t.). Savo literatūrine veikla Kraševskis sulenkėjusius lietuvius skatino domėtis Lietuva. Pats nuolat palaikė ryšius su Lietuvos šviesuoliais Liudviku Jucevičiumi, Andriumi Višteliu, Mikalojumi Akelaičiu.

Aprašė Regina Urbonienė

Jono Kazimiero Vilčinskio 1846–1881 m. leistas litografijų, chromolitografijų, vario, plieno raižinių rinkinys „Vilniaus albumas“ buvo leidžiamas serijomis, o šias sudarė sąsiuviniai. Pirmąją seriją sudaro keturi sąsiuviniai. Joje daug Vilniaus apylinkių vaizdų, istorinių asmenybių portetų. Litografijoje vaizduojamas Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras. Tai reprezentacinis portretas, litografuotas stambiu planu, turintis realizmo ir romantizmo bruožų. Steponas Batoras (1533–1586) – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Transilvanijos vaivados Stepono ir Kotrynos Telegdi sūnus. Garsus karvedys, sumanus diplomatas, Transilvanijos kunigaikštis. Po Žygimanto Augusto mirties vedė jo seserį Oną Jogailaitę (1576) ir netrukus buvo karūnuotas karaliumi (1577). Tapdamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu specialiu raštu pripažino Lenkiją ir Lietuvą kaip savarankiškų lygiateisių valstybių federaciją, pažadėjo išplėsti LDK teritoriją, atsisakyti valstybės naudai Žygimanto Augusto ir Bonos Sforcos turėtų privačių valdų. Siekdamas tvirtos monarcho valdžios, rėmėsi Katalikų bažnyčia ir bajorų lyderiais. Įsteigė aukščiausias bajorų apeliacines teismo instancijas – vyriausiuosius tribunolus, sustiprino Lietuvos ir Lenkijos kariuomenę, laimėjo Livonijos karą. Suteikė privilegiją pertvarkyti Vilniaus jėzuitų kolegiją į akademiją (universitetą), patvirtino dotacijų aktus. Batoro valdymo metais buvo parengtas III Lietuvos Statutas (1588).

Aprašė Rasa Adomaitienė

Jono Kazimiero Vilčinskio 1846-1881 m. leistas litografijų, chromolitografijų, vario, plieno raižinių rinkinys Vilniaus albumas buvo leidžiamas serijomis, o šias sudarė sąsiuviniai. Pirmąją seriją sudaro keturi sąsiuviniai. Joje daug Vilniaus apylinkių vaizdų, istorinių asmenybių portetų. Litografijoje vaizduojamas Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras. Tai reprezentacinis portretas, litografuotas stambiu planu, turintis realizmo ir romantizmo bruožų. Steponas Batoras (1533–1586) – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Transilvanijos vaivados Stepono ir Kotrynos Telegdi sūnus. Garsus karvedys, sumanus diplomatas, Transilvanijos kunigaikštis. Po Žygimanto Augusto mirties vedė jo seserį Oną Jogailaitę (1576) ir netrukus buvo karūnuotas karaliumi (1577). Tapdamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu specialiu raštu pripažino Lenkiją ir Lietuvą kaip savarankiškų lygiateisių valstybių federaciją, pažadėjo išplėsti LDK teritoriją, atsisakyti valstybės naudai Žygimanto Augusto ir Bonos Sforcos turėtų privačių valdų. Siekdamas tvirtos monarcho valdžios, rėmėsi Katalikų bažnyčia ir bajorų lyderiais. Įsteigė aukščiausias bajorų apeliacines teismo instancijas – vyriausiuosius tribunolus, sustiprino Lietuvos ir Lenkijos kariuomenę, laimėjo Livonijos karą. Suteikė privilegiją pertvarkyti Vilniaus jėzuitų kolegiją į akademiją (universitetą), patvirtino dotacijų aktus. Batoro valdymo metais buvo parengtas III Lietuvos Statutas (1588).

Aprašė Rasa Adomaitienė

Jono Kazimiero Vilčinskio 1846–1881 leistas litografijų, chromolitografijų, vario, plieno raižinių rinkinys „Vilniaus albumas“ buvo leidžiamas serijomis, o šias sudarė sąsiuviniai. Pirmąją seriją sudaro keturi sąsiuviniai. Joje daug Vilniaus apylinkių vaizdų, istorinių asmenybių portetų. Litografijoje vaizduojamas Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875). Tai reprezentacinis portretas, litografuotas stambiu planu, turintis realizmo ir romantizmo bruožų. Motiejus Valančius – vyskupas, rašytojas, istorikas, katalikybės ir lietuvybės puoselėtojas. Kilęs nuo Salantų. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos šešiaklasėje mokykloje, Varnių kunigų seminarijoje (1822–1824). 1828 baigęs Vilniuje Vyriausiąją kunigų seminariją, įšventintas į kunigus, dirbo Mozyriaus pavieto mokyklos, vėliau Kražių gimnazijos kapelionu. 1840–1842 – Vilniaus Romos katalikų dvasinės akademijos, 1842–1845 – Peterburgo dvasinės akademijos profesorius, 1845–1850 – Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijos rektorius. Čia dirbdamas, 1848 parašė ir išleido „Žemaičių vyskupystę“. 1850 konsekruotas vyskupu, vienas, be padėjėjų pradėjo valdyti didžiulę Žemaičių vyskupiją. Labai energingai steigė parapines mokyklas, auklėjo savo žemaičius pamokslais, sutardamas su dvarininkais stengėsi pagerinti valstiečių būvį, įsiūbavo blaivybės sąjūdį, priešinosi caro valdžios pastangoms nutautinti lietuvius. Po 1863 metų sukilimo Bažnyčiai patyrus skaudžias represijas, labai sunkiomis sąlygomis dar vienuolika metų apaštalavo savo diecezijoje, kurios centras 1864 buvo perkeltas į Kauną. Vyskupas pirmas užmezgė ryšius su Rytų Prūsijos spaustuvininkais, leidusiais lietuviškas knygas, organizavo leidinių gabenimą per Nemuną gilyn į Lietuvą. Pats parašė per 70 šviečiamojo ir didaktinio pobūdžio pasakojimų bei apsakymų, parengė ir išleido religinių knygų („Istorija šventa“, „Mokslas Rymo katalikų“, „Psalmės, arba Giesmės Dovydo“).

Aprašė Rasa Adomaitienė

Valentinas Vankavičius (1800–1842) – dailininkas tapytojas, plačiai žinomo Adomo Mickevičiaus portreto „Ant Ajudaho kalno“ autorius. Kilęs nuo Minsko. Iš pradžių mokėsi Polocko jėzuitų kolegijoje, 1818–1824 m. studijavo Vilniaus universitete dailės dalykus pas Joną Rustemą ir Joną Damelį. 1820 ir 1822 m. universiteto dailės parodose eksponavo daugiausia portretus. 1825–1829 m., pasiųstas universiteto, tobulinosi Peterburge, Imperatoriškojoje dailės akademijoje. Jo tapyba, baigiant akademiją, buvo įvertinta dviem sidabro ir aukso medaliu. 1829 m. grįžo į gimtąjį dvarą Malaja Slepiankoje, iš kur dažnai atvažiuodavo į Vilnių. Bičiuliavosi su Andriejum Taujanskiu, paskatinusiu susidomėti mesianizmo idėjomis. Apie 1840 m. išvyko į užsienį, aplankė Drezdeną, Berlyną, Miuncheną, Strasbūrą. Paskutinį gyvenimo laikotarpį, apie metus, praleido Paryžiuje gyvendamas Adomo Mickevičiaus namuose. Visų pirma buvo portretistas, lenkiškojo romantinio portreto tipo kūrėjas, nors ankstyvuoju laikotarpiu yra nutapęs ir klasicistinių mitologinių kompozicijų, Vilniaus peizažų. Į gyvenimo pabaigą tapė dažniau religinius paveikslus ir alegorijas, skirtas Napoleono kultui.

Aprašė Regina Urbonienė

Valentinas Vankavičius (1800–1842) – dailininkas tapytojas, plačiai žinomo Adomo Mickevičiaus portreto „Ant Ajudaho kalno“ autorius. Kilęs nuo Minsko. Iš pradžių mokėsi Polocko jėzuitų kolegijoje, 1818–1824 m. studijavo Vilniaus universitete dailės dalykus pas Joną Rustemą ir Joną Damelį. 1820 ir 1822 m. universiteto dailės parodose eksponavo daugiausia portretus. 1825–1829 m., pasiųstas universiteto, tobulinosi Peterburge, Imperatoriškojoje dailės akademijoje. Jo tapyba, baigiant akademiją, buvo įvertinta dviem sidabro ir aukso medaliu. 1829 m. grįžo į gimtąjį dvarą Malaja Slepiankoje, iš kur dažnai atvažiuodavo į Vilnių. Bičiuliavosi su Andriejum Taujanskiu, paskatinusiu susidomėti mesianizmo idėjomis. Apie 1840 m. išvyko į užsienį, aplankė Drezdeną, Berlyną, Miuncheną, Strasbūrą. Paskutinį gyvenimo laikotarpį, apie metus, praleido Paryžiuje gyvendamas Adomo Mickevičiaus namuose. Visų pirma buvo portretistas, lenkiškojo romantinio portreto tipo kūrėjas, nors ankstyvuoju laikotarpiu yra nutapęs ir klasicistinių mitologinių kompozicijų, Vilniaus peizažų. Į gyvenimo pabaigą tapė dažniau religinius paveikslus ir alegorijas, skirtas Napoleono kultui.

Aprašė Regina Urbonienė

Valentinas Vankavičius (1800–1842) – dailininkas tapytojas, plačiai žinomo Adomo Mickevičiaus portreto „Ant Ajudaho kalno“ autorius. Kilęs nuo Minsko. Iš pradžių mokėsi Polocko jėzuitų kolegijoje, 1818–1824 m. studijavo Vilniaus universitete dailės dalykus pas Joną Rustemą ir Joną Damelį. 1820 ir 1822 m. universiteto dailės parodose eksponavo daugiausia portretus. 1825–1829 m., pasiųstas universiteto, tobulinosi Peterburge, Imperatoriškojoje dailės akademijoje. Jo tapyba, baigiant akademiją, buvo įvertinta dviem sidabro ir aukso medaliu. 1829 m. grįžo į gimtąjį dvarą Malaja Slepiankoje, iš kur dažnai atvažiuodavo į Vilnių. Bičiuliavosi su Andriejum Taujanskiu, paskatinusiu susidomėti mesianizmo idėjomis. Apie 1840 m. išvyko į užsienį, aplankė Drezdeną, Berlyną, Miuncheną, Strasbūrą. Paskutinį gyvenimo laikotarpį, apie metus, praleido Paryžiuje gyvendamas Adomo Mickevičiaus namuose. Visų pirma buvo portretistas, lenkiškojo romantinio portreto tipo kūrėjas, nors ankstyvuoju laikotarpiu yra nutapęs ir klasicistinių mitologinių kompozicijų, Vilniaus peizažų. Į gyvenimo pabaigą tapė dažniau religinius paveikslus ir alegorijas, skirtas Napoleono kultui.

Aprašė Regina Urbonienė

Jono Kazimiero Vilčinskio 1846–1881 leistas litografijų, chromolitografijų, vario, plieno raižinių rinkinys „Vilniaus albumas“ buvo leidžiamas serijomis, o šias sudarė sąsiuviniai. Pirmąją seriją sudaro keturi sąsiuviniai. Joje daug Vilniaus apylinkių vaizdų, istorinių asmenybių portetų. Litografijoje vaizduojamas Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875). Tai reprezentacinis portretas, litografuotas stambiu planu, turintis realizmo ir romantizmo bruožų. Motiejus Valančius – vyskupas, rašytojas, istorikas, katalikybės ir lietuvybės puoselėtojas. Kilęs nuo Salantų. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos šešiaklasėje mokykloje, Varnių kunigų seminarijoje (1822–1824). 1828 baigęs Vilniuje Vyriausiąją kunigų seminariją, įšventintas į kunigus, dirbo Mozyriaus pavieto mokyklos, vėliau Kražių gimnazijos kapelionu. 1840–1842 – Vilniaus Romos katalikų dvasinės akademijos, 1842–1845 – Peterburgo dvasinės akademijos profesorius, 1845–1850 – Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijos rektorius. Čia dirbdamas, 1848 parašė ir išleido „Žemaičių vyskupystę“. 1850 konsekruotas vyskupu, vienas, be padėjėjų pradėjo valdyti didžiulę Žemaičių vyskupiją. Labai energingai steigė parapines mokyklas, auklėjo savo žemaičius pamokslais, sutardamas su dvarininkais stengėsi pagerinti valstiečių būvį, įsiūbavo blaivybės sąjūdį, priešinosi caro valdžios pastangoms nutautinti lietuvius. Po 1863 metų sukilimo Bažnyčiai patyrus skaudžias represijas, labai sunkiomis sąlygomis dar vienuolika metų apaštalavo savo diecezijoje, kurios centras 1864 buvo perkeltas į Kauną. Vyskupas pirmas užmezgė ryšius su Rytų Prūsijos spaustuvininkais, leidusiais lietuviškas knygas, organizavo leidinių gabenimą per Nemuną gilyn į Lietuvą. Pats parašė per 70 šviečiamojo ir didaktinio pobūdžio pasakojimų bei apsakymų, parengė ir išleido religinių knygų („Istorija šventa“, „Mokslas Rymo katalikų“, „Psalmės, arba Giesmės Dovydo“).

Aprašė Rasa Adomaitienė

Jono Kazimiero Vilčinskio 1846–1881 leistas litografijų, chromolitografijų, vario, plieno raižinių rinkinys „Vilniaus albumas“ buvo leidžiamas serijomis, o šias sudarė sąsiuviniai. Pirmąją seriją sudaro keturi sąsiuviniai. Joje daug Vilniaus apylinkių vaizdų, istorinių asmenybių portetų. Litografijoje vaizduojamas Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875). Tai reprezentacinis portretas, litografuotas stambiu planu, turintis realizmo ir romantizmo bruožų. Motiejus Valančius – vyskupas, rašytojas, istorikas, katalikybės ir lietuvybės puoselėtojas. Kilęs nuo Salantų. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos šešiaklasėje mokykloje, Varnių kunigų seminarijoje (1822–1824). 1828 baigęs Vilniuje Vyriausiąją kunigų seminariją, įšventintas į kunigus, dirbo Mozyriaus pavieto mokyklos, vėliau Kražių gimnazijos kapelionu. 1840–1842 – Vilniaus Romos katalikų dvasinės akademijos, 1842–1845 – Peterburgo dvasinės akademijos profesorius, 1845–1850 – Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijos rektorius. Čia dirbdamas, 1848 parašė ir išleido „Žemaičių vyskupystę“. 1850 konsekruotas vyskupu, vienas, be padėjėjų pradėjo valdyti didžiulę Žemaičių vyskupiją. Labai energingai steigė parapines mokyklas, auklėjo savo žemaičius pamokslais, sutardamas su dvarininkais stengėsi pagerinti valstiečių būvį, įsiūbavo blaivybės sąjūdį, priešinosi caro valdžios pastangoms nutautinti lietuvius. Po 1863 metų sukilimo Bažnyčiai patyrus skaudžias represijas, labai sunkiomis sąlygomis dar vienuolika metų apaštalavo savo diecezijoje, kurios centras 1864 buvo perkeltas į Kauną. Vyskupas pirmas užmezgė ryšius su Rytų Prūsijos spaustuvininkais, leidusiais lietuviškas knygas, organizavo leidinių gabenimą per Nemuną gilyn į Lietuvą. Pats parašė per 70 šviečiamojo ir didaktinio pobūdžio pasakojimų bei apsakymų, parengė ir išleido religinių knygų („Istorija šventa“, „Mokslas Rymo katalikų“, „Psalmės, arba Giesmės Dovydo“).

Aprašė Rasa Adomaitienė

Jono Kazimiero Vilčinskio 1846–1881 leistas litografijų, chromolitografijų, vario, plieno raižinių rinkinys „Vilniaus albumas“ buvo leidžiamas serijomis, o šias sudarė sąsiuviniai. Pirmąją seriją sudaro keturi sąsiuviniai. Joje daug Vilniaus apylinkių vaizdų, istorinių asmenybių portetų. Litografijoje vaizduojamas Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875). Tai reprezentacinis portretas, litografuotas stambiu planu, turintis realizmo ir romantizmo bruožų. Motiejus Valančius – vyskupas, rašytojas, istorikas, katalikybės ir lietuvybės puoselėtojas. Kilęs nuo Salantų. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos šešiaklasėje mokykloje, Varnių kunigų seminarijoje (1822–1824). 1828 baigęs Vilniuje Vyriausiąją kunigų seminariją, įšventintas į kunigus, dirbo Mozyriaus pavieto mokyklos, vėliau Kražių gimnazijos kapelionu. 1840–1842 – Vilniaus Romos katalikų dvasinės akademijos, 1842–1845 – Peterburgo dvasinės akademijos profesorius, 1845–1850 – Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijos rektorius. Čia dirbdamas, 1848 parašė ir išleido „Žemaičių vyskupystę“. 1850 konsekruotas vyskupu, vienas, be padėjėjų pradėjo valdyti didžiulę Žemaičių vyskupiją. Labai energingai steigė parapines mokyklas, auklėjo savo žemaičius pamokslais, sutardamas su dvarininkais stengėsi pagerinti valstiečių būvį, įsiūbavo blaivybės sąjūdį, priešinosi caro valdžios pastangoms nutautinti lietuvius. Po 1863 metų sukilimo Bažnyčiai patyrus skaudžias represijas, labai sunkiomis sąlygomis dar vienuolika metų apaštalavo savo diecezijoje, kurios centras 1864 buvo perkeltas į Kauną. Vyskupas pirmas užmezgė ryšius su Rytų Prūsijos spaustuvininkais, leidusiais lietuviškas knygas, organizavo leidinių gabenimą per Nemuną gilyn į Lietuvą. Pats parašė per 70 šviečiamojo ir didaktinio pobūdžio pasakojimų bei apsakymų, parengė ir išleido religinių knygų („Istorija šventa“, „Mokslas Rymo katalikų“, „Psalmės, arba Giesmės Dovydo“).

Aprašė Rasa Adomaitienė