LIMIS - LIETUVOS INTEGRALI MUZIEJŲ INFORMACINĖ SISTEMA

Jono Kazimiero Vilčinskio litografijų, chromolitografijų, vario, plieno raižinių rinkinys „Vilniaus albumas“ buvo leidžiamas 1846–1881 m. serijomis, o šias sudarė sąsiuviniai. Pirmąją seriją sudaro keturi sąsiuviniai. Šioje III sąsiuvinio litografijoje vaizduojamas Stanislovas Leščinskis (gimė 1677 m. spalio 20 d. Lvove, mirė 1766 m. vasario 23 d. Liunevilyje, Prancūzijoje) – Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius, valdęs 1704–1709 ir 1733–1736 m., Lotaringijos hercogas. Jis buvo Didžiosios Lenkijos dvarininkas, vienos svarbiausių Didžiosios Lenkijos giminių atstovas, Poznanės vaivada (kaip ir jo tėvas). 1704 m. liepos 12 d. (praėjus porai metų po Karolio XII įsiveržimo į Lenkiją) švedų šalininkai Lenkijoje atėmė iš Augusto II sostą ir Varšuvos seime karaliumi išrinko Stanislovą Leščinskį. Naujasis karalius laikėsi tik švedų kariuomenės palaikomas, bet bajorijos daugumos buvo nepripažįstamas karaliumi. Po Karolio XII pralaimėjimo prie Poltavos (1709) Stanislovas Leščinskis neteko švedų kariuomenės paramos ir 1710 m. vasario 4 d. emigravo į Prūsiją, o po to į Prancūziją. 1725 m. jis išleido dukterį už Liudviko XV. Po Augusto II mirties bajorijos dauguma ir Prancūzija palaikė Stanislovą Leščinskį, Austrija bei Prūsija rėmė Augusto II sūnų ir įpėdinį Saksonijoje Frydrichą Augustą. 1733 m. rugsėjo 12 d. elekcinis seimas valdovu paskelbė Stanislovą Leščinskį, tačiau kovą dėl sosto laimėjo Rusijos palaikomas Frydrichas Augustas.
Litografija puikaus realistinio piešinio, turtinga toninių niuansų, liudijančių kūrėjo meistrystę.

Aprašė Regina Urbonienė

Jono Kazimiero Vilčinskio litografijų, chromolitografijų, vario, plieno raižinių rinkinys „Vilniaus albumas“ buvo leidžiamas 1846–1881 m. serijomis, o šias sudarė sąsiuviniai. Pirmąją seriją sudaro keturi sąsiuviniai. Šioje III sąsiuvinio litografijoje vaizduojamas Stanislovas Leščinskis (gimė 1677 m. spalio 20 d. Lvove, mirė 1766 m. vasario 23 d. Liunevilyje, Prancūzijoje) – Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius, valdęs 1704–1709 ir 1733–1736 m., Lotaringijos hercogas. Jis buvo Didžiosios Lenkijos dvarininkas, vienos svarbiausių Didžiosios Lenkijos giminių atstovas, Poznanės vaivada (kaip ir jo tėvas). 1704 m. liepos 12 d. (praėjus porai metų po Karolio XII įsiveržimo į Lenkiją) švedų šalininkai Lenkijoje atėmė iš Augusto II sostą ir Varšuvos seime karaliumi išrinko Stanislovą Leščinskį. Naujasis karalius laikėsi tik švedų kariuomenės palaikomas, bet bajorijos daugumos buvo nepripažįstamas karaliumi. Po Karolio XII pralaimėjimo prie Poltavos (1709) Stanislovas Leščinskis neteko švedų kariuomenės paramos ir 1710 m. vasario 4 d. emigravo į Prūsiją, o po to į Prancūziją. 1725 m. jis išleido dukterį už Liudviko XV. Po Augusto II mirties bajorijos dauguma ir Prancūzija palaikė Stanislovą Leščinskį, Austrija bei Prūsija rėmė Augusto II sūnų ir įpėdinį Saksonijoje Frydrichą Augustą. 1733 m. rugsėjo 12 d. elekcinis seimas valdovu paskelbė Stanislovą Leščinskį, tačiau kovą dėl sosto laimėjo Rusijos palaikomas Frydrichas Augustas.
Litografija puikaus realistinio piešinio, turtinga toninių niuansų, liudijančių kūrėjo meistrystę.

Aprašė Regina Urbonienė

Meistriško piešinio, subtiliai niuansuotos toninės modeliuotės litografija, sukurta pagal Valentino Vankavičiaus (1800–1842) autoportretą. Tai dailininkas tapytojas, plačiai žinomo Adomo Mickevičiaus portreto „Ant Ajudaho kalno“ autorius. Kilęs nuo Minsko. Iš pradžių mokėsi Polocko jėzuitų kolegijoje, 1818–1824 studijavo Vilniaus universitete dailės dalykus pas Joną Rustemą ir Joną Damelį. 1820 ir 1822 universiteto dailės parodose eksponavo daugiausia portretus. 1825–1829 tobulinosi Peterburge, Imperatoriškojoje dailės akademijoje. Jo tapyba, baigiant akademiją, buvo įvertinta dviem sidabro ir aukso medaliu. 1829 jis grįžo į gimtąjį dvarą Malaja Slepiankoje, iš kur dažnai atvažiuodavo į Vilnių. Bičiuliavosi su Andriejum Taujanskiu, paskatinusiu susidomėti mesianizmo idėjomis. Apie 1840 išvyko į užsienį, aplankė Drezdeną, Berlyną, Miuncheną, Strasbūrą. Paskutinį gyvenimo laikotarpį, apie metus, praleido Paryžiuje gyvendamas Adomo Mickevičiaus namuose. Visų pirma buvo portretistas, romantinio portreto tipo kūrėjas, nors ankstyvuoju laikotarpiu yra nutapęs ir klasicistinių mitologinių kompozicijų, Vilniaus peizažų. Į gyvenimo pabaigą tapė dažniau religinius paveikslus ir alegorijas, skirtas Napoleono kultui.

Aprašė Regina Urbonienė

Meistriško realistinio piešinio litografija. Joje vaizduojamas Juozapas Ignotas Kraševskis (1812–1887) – istorikas, rašytojas, publicistas, tapytojas, piešėjas. Kilimo iš Varšuvos. 1829–1830 m. Vilniaus universitete studijavo literatūrą. Už dalyvavimą anticariniame studentų judėjime 1830–1832 m. kalintas. Kurį laiką gyveno Voluinėje. Bendradarbiavo Vilniaus periodinėje spaudoje („Tygodnik Wilenski“, „Znicz“, „Biruta“ ir kt.). 1841–1851 m. Vilniuje leido mokslo, literatūros ir meno žurnalą „Athenaeum“. Kūrybinis palikimas labai gausus – be publicistikos, literatūros istorijos ir kritikos straipsnių – keli šimtai romanų, apsakymų, poemų, kuriuose daugiausia vaizduojama Lietuvos praeitis. Svarbus žinių šaltinis apie Lietuvą ir lietuvius buvo jo istorinis-kraštotyrinis veikalas „Litwa“ (1847–1850, 1–2 t.), kuriame autorius paskelbė daugiau kaip 400 lietuvių patarlių, priežodžių bei savo studiją apie lietuvių dainas, ir monografija apie Vilnių („Wilno od początków jego do roku 1750“, 1838–1842, 1–4 t.). Savo literatūrine veikla Kraševskis sulenkėjusius lietuvius skatino domėtis Lietuva. Pats nuolat palaikė ryšius su Lietuvos šviesuoliais Liudviku Jucevičiumi, Andriumi Višteliu, Mikalojumi Akelaičiu.

Aprašė Regina Urbonienė

Meistriško realistinio piešinio, jautrios niuansuotos toninės modeliuotės portretas, vaizduojantis Varšuvos muzikos instituto steigėją, smuikininką ir kompozitorių Apolinarą Kontskį (Kątski, 1826 - 1879). Portretas sukurtas apie 1853 m., pačiame smuikininko kūrybinių jėgų sužydėjime. Dailininkas subtiliai pabrėžė romantinę menininko prigimtį: vešlūs, nepaklusniai banguoti plaukai, stambus šilkinio kaklaryšio mazgas, įdėmus šviesių akių žvilgsnis.

Aprašė Regina Urbonienė

Jono Kazimiero Vilčinskio litografijų, chromolitografijų, vario, plieno raižinių rinkinys „Vilniaus albumas“ buvo leidžiamas 1846–1881 m. serijomis, o šias sudarė sąsiuviniai. Pirmąją seriją sudaro keturi sąsiuviniai. Joje daug Vilniaus apylinkių vaizdų, istorinių asmenybių portetų. Litografijoje vaizduojamas Minsko gubernijos bajorų maršalka Otonas Horvatas. Tai reprezentacinis portretas, litografuotas stambiu planu, turintis realizmo ir romantizmo bruožų.

Aprašė Rasa Adomaitienė

Jono Kazimiero Vilčinskio litografijų, chromolitografijų, vario, plieno raižinių rinkinys „Vilniaus albumas“ buvo leidžiamas 1846–1881 m. serijomis, o šias sudarė sąsiuviniai. Pirmąją seriją sudaro keturi sąsiuviniai. Joje daug Vilniaus apylinkių vaizdų, istorinių asmenybių portetų. Litografijoje vaizduojamas Minsko gubernijos bajorų maršalka Otonas Horvatas. Tai reprezentacinis portretas, litografuotas stambiu planu, turintis realizmo ir romantizmo bruožų.

Aprašė Rasa Adomaitienė

Jono Kazimiero Vilčinskio litografijų, chromolitografijų, vario, plieno raižinių rinkinys „Vilniaus albumas“ buvo leidžiamas 1846–1881 m. serijomis, o šias sudarė sąsiuviniai. Pirmąją seriją sudaro keturi sąsiuviniai. Joje daug Vilniaus apylinkių vaizdų, istorinių asmenybių portetų. Litografijoje vaizduojamas Minsko gubernijos bajorų maršalka Otonas Horvatas. Tai reprezentacinis portretas, litografuotas stambiu planu, turintis realizmo ir romantizmo bruožų.

Aprašė Rasa Adomaitienė

Grafas Marijonas Čapskis (1816–1875) – gamtininkas, tapytojas, grafikas. Dailę studijavo Berlyne, teisę Charkovo universitete. Tapė romantines kompozicijas, portretus, peizažus. Gyveno Kėdainiuose, tėvų dvare buvo sukaupęs didžiulę biblioteką. Garsėjo kaip geras ūkininkas, bitininkas (1803 m. parašė vieną pirmųjų bitininko vadovų), hipologas. Kėdainių gimnazijos kuratorius, Kauno apskrities (1846–1850), Kauno gubernijos bajorų maršalka (1853–1855). Aktyviai dalyvavo svarstant baudžiavos panaikinimą, buvo griežtai nusiteikęs prieš mokyklų rusinimą. 1863 metų sukilimo dalyvis, Muravjovo įsakymu ištremtas į Orenburgo guberniją. Jo dvaras buvo sekvestruotas. 1867 m. Čapskiui buvo leista apsigyventi Tartu. Ten jis skaitė paskaitas apie bitininkystę. 1871 m. persikėlė į Poznanę, išleido trijų tomų paties iliustruotą „Historia powszechna konia“ (1874).

Aprašė Rasa Adomaitienė

Grafas Marijonas Čapskis (1816–1875) – gamtininkas, tapytojas, grafikas. Dailę studijavo Berlyne, teisę Charkovo universitete. Tapė romantines kompozicijas, portretus, peizažus. Gyveno Kėdainiuose, tėvų dvare buvo sukaupęs didžiulę biblioteką. Garsėjo kaip geras ūkininkas, bitininkas (1803 m. parašė vieną pirmųjų bitininko vadovų), hipologas. Kėdainių gimnazijos kuratorius, Kauno apskrities (1846–1850), Kauno gubernijos bajorų maršalka (1853–1855). Aktyviai dalyvavo svarstant baudžiavos panaikinimą, buvo griežtai nusiteikęs prieš mokyklų rusinimą. 1863 metų sukilimo dalyvis, Muravjovo įsakymu ištremtas į Orenburgo guberniją. Jo dvaras buvo sekvestruotas. 1867 m. Čapskiui buvo leista apsigyventi Tartu. Ten jis skaitė paskaitas apie bitininkystę. 1871 m. persikėlė į Poznanę, išleido trijų tomų paties iliustruotą „Historia powszechna konia“ (1874).

Aprašė Rasa Adomaitienė

Meistriško realistinio piešinio, jautrios niuansuotos toninės modeliuotės portretas, vaizduojantis Varšuvos muzikos instituto steigėją, smuikininką ir kompozitorių Apolinarą Kontskį (Kątski, 1826–1879). Portretas sukurtas apie 1853 m., pačiame smuikininko kūrybinių jėgų žydėjime. Dailininkas subtiliai pabrėžė romantinę menininko prigimtį: vešlūs, nepaklusniai banguoti plaukai, stambus šilkinio kaklaryšio mazgas, įdėmus šviesių akių žvilgsnis.

Aprašė Regina Urbonienė

Meistriško, puikaus realistinio piešinio subtiliai toniniai niuansuotoje litografijoje vaizduojamas Vladislovas Sirokomlė (1823–1862). Tikroji jo pavardė Liudvikas Kondratovičius. Tai poetas, kraštotyrininkas, literatūrine ir visuomenine veikla glaudžiai susijęs su Vilniaus kraštu. Mokėsi Nesvyžiaus dominikonų mokykloje, dirbo Radvilų rūmų administracijoje ir, galėdamas naudotis turtinga dvaro biblioteka, savarankiškai mokėsi, lavinosi. 1844 m. išsinuomojęs prie Nemuno Zalučos dvarelį, atsidėjo literatūriniam darbui. Po to trejiems metams (1853–1856) apsigyveno Bareikiškėse. Dažnai atvykdavo į Vilnių, bendradarbiavo spaudoje („Athenaeum“, „Kurjer Wileński“), rašė apie Lietuvą, ypač Vilniaus kraštą. Lietuvos istorijos, gamtos, tautosakos motyvų yra jo poemose „Urodzony Jan Dęboróg“ (1854), „Margier“ (1855), „Stare wrota“ (1855), realistiniuose pasakojamojo pobūdžio eilėraščiuose „Gawędy i rytmy ulotne“ (1853–1861, 6 t.). Išleido kraštotyros ir kelionių aprašymų knygų: „Wycieczki po Litwie w promieniach od Wilna“ (1857–1860, 2 t.), „Niemen od żródeł do ujścia“ (1861), kt. Dalyvavo Vilniaus archeologijos komisijos veikloje, dirbo kartu su archeologais kasinėjant pilkapius Kernavėje, prie Čiobiškio, Birštono ir kt. (duomenų paskelbti nespėjo, kai kas išliko rankraščiuose). Vilniaus senienų muziejui dovanojo dalį savo sukauptos paveikslų kolekcijos. Bendravo su Mikalojumi Akelaičiu, artimai pažinojo Kostą Kalinauską, Zigmantą Sierakauską, Valerijoną Vrublevskį. Buvo nuolatinėje policijos priežiūroje, daugelis jo eilėraščių plito nelegaliai. Į lietuvių kalbą Sirokomlės kūrinius pradėta versti XIX a. pabaigoje.