LIMIS - LIETUVOS INTEGRALI MUZIEJŲ INFORMACINĖ SISTEMA

Po pavadinimo užrašas: „Istoriškoji drama 5 aktais." Rankraštis su taisymais, Yra ir kitų kūrinių fragmentų. 179 lapai. Šviesiai rudos spalvos, margi kartono viršeliai.

Cituoja šv. Pauliaus laišką. Norėtų, kad išvargintai savimeilės, neapykantos ir beprasmių rungtynių (politikoje, ekonomikoje ir pan.) sielai, maldos šventyklos ir meno rūmai suteiktų ramybę ir laisvę. 1 lapas.

Dramos „Barbora Radvilaitė" fragmentas (3 lapai), užrašų knygelė pavadinimu „Maculewicza"su eilėraščiais ir kitais įrašais (4 l.), kolenkoro viršeliai su nežinomo kūrinio fragmentų įrašais (3), įvairūs buitiniai užrašai (8 l.)

Virš pavadinimo giesmės žodžiai: „Sveika Marija Dangaus lelija." Susiūti 6 sąsiuvinio lapai.

Titulinis lapas: autoriaus slapyvardis, knygos pavadinimas, nurodytas leidimas, leidėjai (tuo pačiu ir leidykla), leidimo metai, vieta. Antroje lapo pusėje nurodytas knygos tiražas.

Knygos sandara: p. 3 „Praeliudium“; p. 4-20 „Pirmoji giesmė“; p. 20-34 „Antroji giesmė“; p. 36-50 „Trečioji giesmė“; p. 50-61 „Ketvirtoji giesmė“; p. 61-73 „Penktoji giesmė“; p. 74-88 „Šeštoji giesmė“; p. 89-100 „Septintoji giesmė“; p. 100-116 „Aštuntoji giesmė“; p. 116 yra korektūros klaidų taisymas.

Įrašai: tituliniame lape, mėlynu rašalu yra parašyta J. Narbuto dedikacija B. Brazdžioniui.

Turinio anotacija: „1912-01-18 laiške L. Girai Maironis rašė: „Į pirmą numerį („Vaivorykštės“) galiu atsiųsti pirmąją dalį naujai pradėto poemato „Mūsų vargai“. Pernai vasarą aš ja parašiau (apie 600 eilių), bet kada parašysiu antrą, o rasit ir trečią dalį, ir ar kada prisirengsiu, Dievas žino“ Ši dalis „Vaivorykštėje“, vėliau pratęsta 1913 m., nedideliu tiražu padauginta atspaudais. <...> Vos tik pasirodžius poemai, tais pačiais metais „Laisvėje“  (rugpjūčio 22) buvo išspausdinta aštri jos recenzija, kurios autorius Antanas Šmulkštys (1886-1951), pasirašydavęs slapyvardžiu Paparonis, klerikalinis visuomenės veikėjas ir rašytojas. Pagrindinė recenzento mintis – išsakytas nusivylimas, kad  Maironis – jau nebe Maironis, kad jo talentas jau gęsta. <...> Ir apskritai Paparonis išreiškė koncepciją, kad Maironis yra vertingas mūsų literatūrai tik atskirais savo kūriniais, t. y. eilėraščiais, bet visuma apvilia, kai traktuoji ir visos rašytojo kūrybos, ir vieno kurio didesnės apimties kūrinio mastu. <...> Vaižganto nuomone, poema „Mūsų vargai“ tik „savo dėstymo forma, eilėmis teprideda į poezijos rūšį. Šiaip jau tai yra grynai prozinis veikalas – kronika. Poetinių vietelių tėra dvi: II praeludium ir apie Vilnių. Daugiau  nė aforizmų nėra visame veikale, nei bet kokių ankstesnių stiliaus papuošalų, tropų ir figūrų. <...> Poema Vaižgantui atrodė esanti šalta, tolygi įvykių suregistravimui, bet, priešingai Paparoniui, jis gynė  Maironį kaip talentingą rašytoją, kurio talentas dar neiškęs. <...> Vaižgantas pirmasis pastebėjo, kad poemos pobūdis esąs ypatingas, kad lyrizmo  ir aprašomųjų epiškų lemtų santykis „Mūsų varguose“ esąs savitas ir motyvuotas pačios kūrinio temos: „Pasirinktoji tačiau tema pati išvedė autorių iš pasirinktos vagos ir priskyrė veiklą prie visai kitokios rūšies: prie tos, kurios mes iki šiol dar turėti neturime, būtent eiliuotų istorijos veikalų“. <...> Autoriaus čia surinkta tikra kronininko kantrybe ir skrupulatumu visi ilgoko, keliolikos metų Rusijos imperijos, tad ir kantrybe mūsų pačių, politikos karščiai“. Vaižgantas šią poemą pripažino tolygią istorijos veikalui. <...> Vanda Zaborskaitė, kaip ir Vaižgantas, iškėlė kūrinio istorinių ir lyrinių momentų santykio problemą, prieidama išvados, kad „organiškos ryšio tarp šių dviejų poemos planų nėra“, pripažindama, kad istorinių įvykių srautas, „dažniausiai protokoliškai autoriaus fiksuojamas, turi čia savarankišką reikšmę, o poemos veikėjas gana, schematiškai nubrėžiantiems, jie tėra tik fonas.“ <...> Galima būtų teigti, kad Maironio poemos vaizdas atspindi autoriaus charakterį, temperamentą, psichologinį kompleksą.

<...> Iš „Mūsų varguose“ atsispindėjusių charakterių autobiografinių momentų visų pirma minėtini šie. Pirma. Poemos ryšys su poeto pažystama Apolonija Petkaite. Jai dedikuojama pirmoji „Mūsų vargų“ preliudija, vardas poemoje įrašytas achrostiku. <...> Poetas su ja susipažino, atvykęs 1915 metų pabaigoje į Krekenavą, kur ji buvo klebonijos šeimininkė, klebono Kazlausko pusseserė, tuomet turėjusi apie 30 metų. <...> Antra, poemoje atsispindėjo okupacijos metų Maironio gyvenimo patirtis, leidusi taip ryškai ir konkrečiai, <...> nutapyti reikšmingą Lietuvos istorinio gyvenimo panoramą.  Tai istorinė drama kurioje Maironis aprašo tikrus (neišgalvotus) įvykius. Tokiu būdu aprašyti Lietuvos istorijos įvykai, parodo jo požiūrį į to laikotarpio daugiausiai politinius įvykius.“ (Maironis. Raštais T. II. 1988 m., Vaga. P. 481-498).

Titulinis lapas: autoriaus slapyvardis, knygos pavadinimas, nurodyta leidykla, leidimo metai. Yra iliustracija. Antroje lapo pusėje yra nurodytas knygos dailininkas.

Knygos sandara: p. 5–173 eilėraščiai; p. 173–[176] Abėcėlinė kūrinių rodyklė; p. 177–[180] Turinys.

Iliustracijos: B. Brazdžionio ekslibrisas (dail. A. Vaičaitis), tituliniame lape, p. 5, 13, 22, 33, 59, 70, [71], 105, 114, 122, 123, [142], 161, 171, 177.

Atspausta iš Maironio raštų II tomo 1926 m. leidinio.

Titulinis lapas: autoriaus slapyvardis ir knygos pavadinimas, nurodyta laida, leidėjai, leidimo metai, vieta. Antroje lapo pusėj nurodytas tiražas.

Nespalvotu pieštuku B. Brazdžionio įrašai: p. [2]-29 (taisytos korektūros klaidos, parašyti komentarai).

Titulinis lapas:  autoriaus slapyvardis, knygos pavadinimas, nurodyta laida, leidimo metai, vieta. Antroje lapo pusėje nurodytas viršelio dailininkas, Maironio portreto autorius, iliustracijų autorius, leidėjas, spaustuvė, knygos tiražas ir kaina. 

Turinio anotacija: „Dabartinis dešimtasis leidimas, leidžiamas Vokietijoje – Bavarijoje, papildomas tais eilėraščiais, kurie vokiečių okupacijos metais nacių cenzūros buvo išmesti. Visa kita paliekama kaip aštuntajame ir devintajame leidime, su visais paaiškinimas ir priedais“ (Maironis. Pavasario balsai. Dešimta laida. 1947 – 400-asis Lietuviškos Knygos Jubiliejiniais – metais. BAVARIJA  - WüRZBURGAS. P. 286).

1895 pasirodė pirmasis „Pavasario balsų“ leidimas.

Tai buvo ne tik „pirmo skaistumo kometa“ lietuvių poezijos danguje bet ir tautos atgimimo poetinis manifestas, knyga, labai daug reiškusi žmonių gyvenime, žadinusi tautinį susipratimą, kėlusis tėvynės meilę ir pasiryžimą darbuotis jos labui. <...> „Pavasario balsai“ pasirodė tuomet, kai Maironio talentas buvo bepasiekęs Brando viršūnę <...> buvo praėjęs dešimtmetis po pirmojo išsispausdinimo „Aušroje“, nemaža poezijos buvo pasklidę kitoje periodinėje spaudoje. Rengdamas knygą, autorius vienus tekstus atidėjo į šalį ir skelbė vėlesniuose „Pavasario Balsų“ leidimuose, kitus, gerokai pataisęs ar net perkūręs, įtraukė į pirmąją savo eilėraščių knygą. <...> Visi 45 eilėraščiai paskui buvo dedami į kitus „Pavasario balsų“ leidimus, sudarė jų pastovų branduolį, nors visi daugiau ar mažiau redaguoti: Maironis ir toliau tobulino savo poetinį žodį <...> (Maironis. Pavasario Balsai. 1995 m., „Baltos lankos“ p. 7-8).

Iliustracijos: aplanke, prieštituliniame lape, yra Maironio portretas, p. [11], [71], [91], [143], [175], [195], [231], [261], [283].

Įrašai: tituliniame lape L. Vismanto dedikacija B. Brazdžioniui. B. Brazdžionio įrašai p.: 23 (paraštėje parašyta: kryžiuočių; / ie), 38 (paraštėje parašyta: kryžiuočių), 291.

Valerijono Galdiko linoraižiniai Maironio Pavasario balsams. Išleista aplanke 1970 metų iliustruotos knygos kartu su kitomis devyniomis knygomis. Tituliniame lape yra autoriaus slapyvardis, knygos pavadinimas, leidyklos ženklas, leidimo vieta ir metai.

Knyga įrišta kartu su knygele Maironis-Mačiulis Čičinskas 1919 m., Kaunas. „Šviesos“ spaustuvė. (BBR GEK 1551/2).

Įklijoje (esančioje prieš ptieštitulinį lapą) yra autoriaus slapyvardis (juoda spalva), knygos pavadinimas (raudona spalva). Lapas iliustruotas. Antroje lapo pusėje yra priklijuotas Maironio portretas. Apačioje spausdintas tekstas: „Lietuvos atgimimo dainius Maironis S. m. birželio 26 d. suėjo 15 metų nuo jo mirties. Žemiau yra B. Brazdžionio įrašas pieštuku: „1932-1947“.

Prieštituliniame lape yra iliustracija ir knygos pavadinimas. Antroje lapu pusėje yra Maironio portretas ir autografo faksimilė.

Titulinis lapas: autoriaus slapyvardis, knygos pavadinimas, nurodytas leidimas, leidinio rengėjas, iliustruotojas, leidimo metai, leidykla. Antroje lapo pusėje taip pat nurodyti leidimo metai, redaktorius, tiražas, spaustuvė.

Knygos sandara: p. 7-54 I skyrius „Tu, jo numylėta Tėvyne...“; p. 57-73 II skyrius „Užmigo žemė“; p. 77-125 III skyrius „Vienišo keliu“; p. 129-157 IV skyrius „Uosis ir žmogus“; p. 161-177 V skyrius „Malda“; p. 181-212 VI skyrius „Satyros“; p. 215-242 VII skyrius „Baladės“; p. 245-[262] VIII skyrius „Vertimai“; p. 263-268 Pavasario Balsų leidimai; p. 269-277 „Maironis ir visuomenė“; p. 278-282 Turinys; p. Abėcėlinis eilėraščių sąrašas.

Turinio anotacija: „Tai bibliografiškai VIII leidimas. Jis iš pagrindų toks pat, kaip septintas. Tik pridėti dar anksčiau į jokį rinkinį nepatekę šeši eilėraščiai (A.A., Viltis, Laiškas, Federantų himnas, jaunosios Lietuvos himnas, Ašaros tarp juokų). Praleisti savo ruožtu šiame leidime Milžinų kapai, Nevėžis per karą, Eina garsas, Ant Pūnios kalno. Iš viso šiame rinkinyje yra 134 eilėraščiai. 

Aštuntas leidimas yra tautos nuoširdaus pagerbimo ženklas tam poetui, kurio dvasia gaivino tautą netolimos nelaisvės metasi ir lengvino Lietuvos Vargą.“ (Maironis. Pavasario Balsai. 1942 m., Valstybinė leidykla p. 268).

Iliustracijos: įklijoje esančioje prieš titulinį lapą, prieštituliniame lape, p. [5], [55], [75], [127], [159], [179], [213], [243]. P. 265 „Pavasario Balsų“ pirmojo leidimo viršelio faksimilė; Įklijoje tarp p. 14-15 yra Maironio eilėraščio „Skausmo skundas“ autografas (kiek sumažintas). Viršuj, kairėj, užrašyta: „Spausdinti tik po mano mirties“. Antrojo viršelio vidinėje dalyje yra priklijuotas Maironio portretas.

Titulinis lapas: juoduose rėmeliuose yra autoriaus slapyvardis, knygos pavadinimas, leidyklos pavadinimas, leidimo metai. Antroje lapo pusėje nurodyta leidyklas, leidimo vieta, metai, viršelio dailininkas, knygos kaina.

Knygos sandara: p. 7-12 „Šatrijos kalnas“; p. 15-21 „Jūratė ir Kastytis“; p. 25-45 „Čičinskas“; p. 49-53 „Medvėgalio kalnas“; p. 57-62 „Užkeiktas Skapiškio varpas“; p. 65-69 „Dyvitis“; p. 71 turinys.

Turinio anotacija: „1919 – 1922 m. laikotarpyje buvo išleistos šios baladės: „Čičinskas“ – 1919 „Draugijoje”, „Jūratė ir Kastytis“ – „Pavasario balsų” 1920 leidime, „Medvėgalio kalnas“ – ten pat, „Dyvitis“ – 1921 m. Skaitymų žurnale, „Užkeiktas Skapiškio varpas“ – 1922 m. „Skaitymuose”. <...> Čičinsko baladėje aiškiai ir stipriai plėtojamas įvykis – kaip Upytės bajoras Čičinskas žiemos metu buvo nutrenktas perkūno, jo rūmai nugrimzdo ežere, o jo kūnas nesidavė palaidojamas žemėje. Šito įvykio priežastis – ypatingas Čičinsko charakteris, kuris atvedė Čičinską į trejopus nusikaltimus, šaukiančius dangaus keršto: mylimosios nužudymą, tėvynės išdavimą ir Dievo tarno – klebono nušovimą. <...> Tai pati geriausia Maironio Baldė. Geriausia iš viso eilėje tų lietuviškų baladžių, kurias galim pavadinti šiurpiom baladėm.

Kitaip su įvykiu yra populiarioje „Jūratė ir Kastytis“ baladėje. J. Tumas pastebėjo: „susidaro visai negudri ir beveik nefantaniška fabula: išvyko – pamilo – dugnan nugrimzdo – Perkūnas užmušė“ <...> Pastebėjos taip pat , kad kai kurios strofos, kurios apibūdina Jūratę ir Kastytį, yra „Proziškos“. <...> Tai baladė, kuri savo forma gretinasi į žaismingas, savo nuotaika romantines, sentimentalines baldės. Baladės „Šatrijos kalnas“ ir „Medvėgalio kalnas“ – priešingybė „Čičinskui“ ar net „Jūratei ir Kastyčiui“. Šatrijos ir Medvėgalio kalno baladėse įvykio, fabulos, iš viso nėra. Yra raganų, yra mėnesienoje pasirodančių su palaidais plaukais mergaičių ir viliojančių karžygius iš milžinkapių, yra kitokio paslaptingo elemento, bet iš tų visų elementų nesudaromas įvykis. Šiose baladėse Maironis kūrė Žemaičių panoramą vaizdingai aprašydamas vaizdus. Aprašomi pilių griuvėsiai, ežerai, upės.  Baladės „Užkeiktas Skapiškio varpas“ ir „Dyvitis“. Baladėje „Užkeiktas Skapiškio varpas“ varpas keliams per ežerą suskendo ir tik Šv. Lauryno dieną žmonės nugirsta iš ežero varpo garsus. Baladėje ryškiai  atsispindi moralinis įprasminimas, puikybės nubaudimas. Baladėje „Dyvitis“ kalbama apie įvykius – apie ežere nuskendusius rūmus. <...>“ (Maironis. Baladės. 1966 m. gegužės 15 d. Leido ir spausdino  Romuva. Citatos iš Paaiškinimų).

Titulinis lapas: knygos pavadinimas, žanras, nurodytas autorius, leidimo metai, leidimo vieta, spaustuvė. Antroje lapo pusėje parašyta „Perspauda uždrausta / Nachdruck verboten”.

Knygos sandara: p. [3]-[4] Pratarmė; p. [5]-6 Įžanga; p. 6-83 yra devynios Giesmės (skyriai); p. 84-85 Užbaiga; 86-91 Žodynas.

Turinio anotacija: poema „Terp skausmų į garbę” spaudoje pasirodė 1895 m. Vėliau autorius iš naujo ėmėsi ją rašyti. Naujai rašomos poemos dalį, šešias giesmes, antrašte „Per skausmus į garbę”, 1904 ir 1905 m. jis išspausdino „Lietuvių laikraštyje”, ėjusiame nuo 1904 m. Petrapilyje. Poetas 1907 m., būdamas Šveicarijoje, galutinai baigė ją pertvarkyti. Tais pačiais metais ji buvo pirmą kartą visa išleista „Jaunosios Lietuvos” antrašte.

Iliustracijos: p. [5] puoštas ornamentais, p. 85 yra piešinys.

Įrašai: B. Brazdžionio p. 75 pieštuku taisytas žodis (niekados → niekada).