LIMIS - LIETUVOS INTEGRALI MUZIEJŲ INFORMACINĖ SISTEMA

Nespalvota, horizontalaus formato, dokumentinė nuotrauka. Nufotografuotas akmuo su dubeniu Kulalių kaime, Skuodo r. Fot. Ignas Jablonskis, 1971 m.

Akmuo 65 cm aukščio, tašytais šonais, suapvalintas, 124 cm skersmens, su 26 cm skersmens ir 7 cm gylio plokščiadugniu dubeniu, iškaltu ties viršutinės plokštumos viduriu, guli paverstas ant šono greta kitų riedulių. Vaizdą pakraščiuose rėmina baltas laukelis. Nuotraukos kraštai lygūs. Nugarinėje pusėje juodu pieštuku įrašyta nuotraukos autoriaus Igno Jablonskio pastaba: „Dubenėtas akmuo / Kulalių km. Skuodo r-ne / 1971 m. rado inž. M. Lapinskas / foto I. Jabl– / 1971“.

Manoma, kad tai yra girnoms tašytas ir nebaigtas dirbti akmuo. Akmenį melioracijos metu Panumių sodybos aplinkoje 1971 m. aptiko inžinierius M. Lapinskas. Po melioracijos akmuo dingo.

Nespalvota, horizontalaus formato, dokumentinė nuotrauka. Nufotografuoti archeologiniai radiniai iš Puodkalių kapinyno, Skuodo r. Fot. Ignas Jablonskis, 1978 m. gegužės 26 d.

Ant balto popieriaus lapų, paklotų ant dirvos, guli 14 radinių, surinktų iš 1978 m. apardytos Puodkalių kapinyno dalies. Dešinės pusės viršuje matosi 3 geležiniai pentiniai kirviai, o po jais – pora geležinių peiliukų geležčių ir pora dalgelių (?) fragmentų. Kairėje pusėje yra 4 pasaginės segės ir trejetas įvijinės apyrankės fragmentų. Vaizdą pakraščiuose rėmina baltas laukelis. Nuotraukos kraštai lygūs. Nugarinėje pusėje juodu pieštuku įrašyta nuotraukos autoriaus Igno Jablonskio pastaba: „Radiniai / iš Puodkalių senkapio (lau– / žaviečių) praardyto ploto. / Skuodo r-nas, Puodkalių k-mas. / I. Jabl– / 1978.V.26“.

Kapinyną kraštotyrininkas, inžinierius Ignas Jablonskis aptiko 1975 m. žvalgydamas Puodkalių piliakalnio aplinką. Ariamoje dirvoje jis pastebėjo degintiniams kapas būdingų tamsių dėmių su apsilydžiusiais X–XIII a. žalvarinių dirbinių fragmentais. 1976 m. pradėjus tvenkti Erlos upę, buvo sunaikinta vakarinė kapinyno dalis, o didžioji likusios teritorijos dalis atsidūrė po tvenkiniu. Tebeardomoje kapinyno teritorijoje 1978 m. I. Jablonskis žvalgė atsidengusias degėsių dėmės, surinko atsitiktinius radinius, kuriuos perdavė Kretingos kraštotyros muziejui.

Nespalvota, horizontalaus formato, dokumentinė nuotrauka. Nufotografuoti degėsių duobė Puodkalių kapinyne, Skuodo r. Fot. Ignas Jablonskis, 1978 m. gegužės 26 d.

Matosi degėsiais užpildytos duobės pjūvis, atidengtas ardomoje Puodkalių kapinyno dalyje. Nuotraukos viršutinis ir dešinysis kraštai lygūs, o kairysis ir apatinis – nelygiai nuplėšti. Nugarinėje pusėje juodu pieštuku įrašyta nuotraukos autoriaus Igno Jablonskio pastaba: „Laužavietė ? degėsių duobė, / Puodkalių senkapyje, Skuodo raj. / I. Jabl– / 1978.V.26“.

Kapinyną kraštotyrininkas, inžinierius Ignas Jablonskis aptiko 1975 m. žvalgydamas Puodkalių piliakalnio aplinką. Ariamoje dirvoje jis pastebėjo degintiniams kapas būdingų tamsių dėmių su apsilydžiusiais X–XIII a. žalvarinių dirbinių fragmentais. 1976 m. pradėjus tvenkti Erlos upę, buvo sunaikinta vakarinė kapinyno dalis, o didžioji likusios teritorijos dalis atsidūrė po tvenkiniu. Tebeardomoje kapinyno teritorijoje 1978 m. I. Jablonskis žvalgė atsidengusias degėsių dėmės, surinko atsitiktinius radinius, kuriuos perdavė Kretingos kraštotyros muziejui.

Nespalvota, horizontalaus formato, dokumentinė nuotrauka. Nufotografuoti degėsių duobė Puodkalių kapinyne, Skuodo r. Fot. Ignas Jablonskis, 1978 m. gegužės 26 d.

Matosi degėsiais užpildytos duobės pjūvis, atidengtas ardomoje Puodkalių kapinyno dalyje. Nuotraukos viršutinis ir dešinysis kraštai lygūs, o kairysis ir apatinis – nelygiai nuplėšti. Nugarinėje pusėje juodu pieštuku įrašyta nuotraukos autoriaus Igno Jablonskio pastaba: „Degėsių duobė Puodkalių / senkapyje, Skuodo rajone. / I. Jabl– / 1978.V.26“.

Kapinyną kraštotyrininkas, inžinierius Ignas Jablonskis aptiko 1975 m. žvalgydamas Puodkalių piliakalnio aplinką. Ariamoje dirvoje jis pastebėjo degintiniams kapas būdingų tamsių dėmių su apsilydžiusiais X–XIII a. žalvarinių dirbinių fragmentais. 1976 m. pradėjus tvenkti Erlos upę, buvo sunaikinta vakarinė kapinyno dalis, o didžioji likusios teritorijos dalis atsidūrė po tvenkiniu. Tebeardomoje kapinyno teritorijoje 1978 m. I. Jablonskis žvalgė atsidengusias degėsių dėmės, surinko atsitiktinius radinius, kuriuos perdavė Kretingos kraštotyros muziejui.

Nespalvota, horizontalaus formato, dokumentinė nuotrauka. Nufotografuotas Daukšių (Šakalių) piliakalnio pylimo pjūvio fragmentas, Skuodo r. Fot. Ignas Jablonskis, 1978 m. gegužės 23 d.

Nuotraukos kairysis ir apatinis kraštai lygūs, o viršutinis ir dešinysis – nelygiai nuplėšti. Nugarinėje pusėje juodu pieštuku įrašyta nuotraukos autoriaus Igno Jablonskio pastaba: „Daukšių piliakalnis / 1978.V.23 I. Jabl–“.

Pilale, Papilale vadinamas piliakalnis stūkso ties Daukšių ir Šakalių kaimų riba Erlos upės kairiojo kranto pakilumoje, kurios viršūnę pusračiu juosia pylimas. Siekdamas nustatyti šio pylimo konstrukciją ir chronologiją, kraštotyrininkas, inžinierius Ignas Jablonskis 1978 m. atliko žvalgomuosius archeologinius tyrinėjimus. Ištyrus 25,5 kv. metrų dydžio plotą, buvo padarytas pylimo pjūvis. Nustatyta, kad pylimas supiltas iš riedulių, tarp kurių rasta lipdytos keramikos šukių. Tyrinėtojo nuomone, piliakalnis buvęs įrengtas pirmaisiais amžiais po Kristaus.

Nespalvota, horizontalaus formato, dokumentinė nuotrauka. Nufotografuotas Kubiliškės (Kulų II) piliakalnis, Kulų II k., Skuodo r. Fot. Ignas Jablonskis, 1964–1967 m.

Pirmajame plane matosi gynybinis griovys ir pylimas, už kurių prasideda mišku apaugusi piliakalnio dalis. Vaizdą pakraščiuose rėmina baltas laukelis. Nuotraukos kraštai lygūs. Nugarinėje pusėje juodu pieštuku įrašyta nuotraukos autoriaus Igno Jablonskio pastaba: „Kalvių – Kulų II piliakalnis / Skuodo r. / I. Jabls“.

Piliakalnį kraštotyrininkas, inžinierius Ignas Jablonskis rado 1964 m., žvalgydamas žemiau Puodkalių piliakalnio esančias Bartuvos upės pakrantes, ties santaka su Opalio upeliu, Kulų II kaimo pietiniame pakraštyje. Jis nustatė, kad seniau piliakalnis buvo vadinamas Palipčio arba Kubiliškės pilale, ilgą laiką buvęs ariamas, o vėliau užleistas mišku. 1967 m. piliakalnį jis aprašė ir atliko apmatavimus, o 1981 m. pasiūlė Kultūros ministerijos Mokslinei metodinei paminklų apsaugos tarybai jį įrašyti į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą.

Nespalvota, horizontalaus formato, dokumentinė nuotrauka. Nufotografuotas Kalvių piliakalnio pylimas, Lenkimų apyl., Skuodo r. Vaizdas iš vakarų pusės. Fot. Ignas Jablonskis, 1964 m.

Matosi dirvonuojantis pylimas, už kurio prasideda mišku apaugusi piliakalnio aikštelė. Aukščiausiojo pylimo vietoje stovi Kretingos kraštotyros muziejaus direktorius, o į dešinę nuo jo – nežinomas vyriškis. Nuotraukos kraštai karpyti profiliu. Nugarinėje pusėje juodu tušu įrašyta nuotraukos autoriaus Igno Jablonskio pastaba: „Lenkimų piliakalnio / pylimas iš vakarų p. / Foto I. Jabl– / 1964.“.

Kalvių piliakalnį kraštotyrininkas, inžinierius Ignas Jablonskis žvalgė 1964 m. Piliakalnį jis aprašė, apmatavo ir nubraižė jo planą. Tyrėjo nuomone, šis piliakalnis yra ankstyvas, su mažai išvystytu pylimu, pradėtas įrenginėti ankstyvajame geležies amžiuje, o apleistas pirmaisiais amžiais po Kristaus

Nespalvota, horizontalaus formato, dokumentinė nuotrauka. Nufotografuotas Šilalės senovės kulto vieta su apeiginiu dubenuotu akmeniu, Igarių k., Skuodo r. Fot. Ignas Jablonskis, 1973 m.

Vaizdą pakraščiuose rėmina baltas laukelis. Nuotraukos kraštai lygūs. Nugarinėje pusėje juodu pieštuku įrašyta nuotraukos autoriaus Igno Jablonskio pastaba: „Kulto akmuo / Šilalės km. Skuodo r-ne / Foto I. Jabl– / 1973 m.“.

Kulto vietą žymintį akmenį 1960 m. atrado Ignas Jablonskis su broliu Aleksandru ir sūnumi Vaidotu žvalgydami Šilalės Didžiojo Kūlio (akmens) aplinką. Akmuo gulėjo nuverstas ant šono po juo iškastoje duobėje. Jo šonai apvalinant grubiai aptašyti, apačia stambiai apskaldyta. Apskritosios dalies skersmuo siekia 110 cm, o ties jos viduriu esantis dubuo 32–28 cm skersmens, 11 cm gylio, siaurėja į apačią, plokščiadugnis. 1970 m. aplinką tyrinėjo Lietuvos istorijos instituto archeologas Vytautas Urbanavičius, jo aplinkoje aptikęs senovės baltų šventyklą ir nustatęs pirminę akmens stovėjimo vietą, kurioje akmuo buvo pastatytas baigus tyrinėjimus.

Nespalvota, horizontalaus formato, dokumentinė nuotrauka. Nufotografuoti Šilalės senovės kulto vietos archeologiniai tyrinėjimai, Igarių k., Mosėdžio apyl., Skuodo r. Fot. Ignas Jablonskis, 1970 m.

Matosi tyrinėjimų metu atidengiama akmenimis išklota senovės baltų kulto vieta. Vaizdą pakraščiuose rėmina baltas laukelis. Nuotraukos kraštai lygūs. Nugarinėje pusėje juodu pieštuku įrašyta nuotraukos autoriaus Igno Jablonskio pastaba: „Šilalės dubenuotojo / akmens aplinkos kasi– / nėjimas – tyrimas / 1970 m. / Foto I. Jabl– / 1970.“.

Kulto vietą žymintį akmenį 1960 m. atrado Ignas Jablonskis su broliu Aleksandru ir sūnumi Vaidotu žvalgydami Šilalės Didžiojo Kūlio (akmens) aplinką. Akmens aplinką 1970 m. tyrinėjo Lietuvos istorijos instituto archeologas Vytautas Urbanavičius, čia aptikęs senovės baltų šventyklos vietą.

Nespalvota, horizontalaus formato, dokumentinė nuotrauka. Nufotografuotas Šilalės II dubenėtas akmuo, Igarių k., Skuodo r. Fot. Ignas Jablonskis, 1971 m.

Matosi vandeningoje lomoje gulintis masyvus riedulys, kurio siauresniojo gali paviršiuje yra iškaltas apskritas dubuo. Vaizdą pakraščiuose rėmina baltas laukelis, kurio apačioje nėra. Nuotraukos kairysis kraštas lygus, o kiti nelygiai nuplėšti. Nugarinėje pusėje juodu pieštuku įrašyta nuotraukos autoriaus Igno Jablonskio pastaba: „Dubenėtas akmuo / Šilalės km. Skuodo r-ne / 1971 m.“.

Akmenį 1970 m. aptiko Mosėdžio unikalių akmenų muziejaus įkūrėjas, gydytojas Vaclovas Intas, o tais pačiais metais aprašė ir apmatavo kretingiškis kraštotyrininkas, inžinierius Ignas Jablonskis. Jis netaisyklingo ovalo pavidalo, su siauresniojo galo paviršiuje esančiu 23–28 cm skersmens ir 8–14 cm gylio dubeniu. Akmuo stūkso į vakarus nuo Šilalės senovės kulto vietos ir Didžiojo Kūlio. Jo aplinką 1970 m. tyrinėjęs Lietuvos istorijos instituto archeologas Vytautas Urbanavičius kultūrinio sluoksnio nerado.

Kraštotyrininko,  inžinieriaus Igno Jablonskio 1985 m. birželio 17–30 d. vykdytų Mosėdžio piliakalnio žvalgomųjų archeologinių tyrinėjimų ataskaita. Iš viso yra 45 ataskaitos lapai, o gale – 1986 m. balandžio 3 d. pasirašytas radinių perdavimo Kretingos muziejui aktas. Lapai ir aktas įsegti į kanceliarinę bylą kartoniniais viršeliais ir metaliniu susegimu. Bylą sudaro 25 mašinraščio lapai (l. 1–25), 4 lapai su priklijuotomis 7 nuotraukomis iš tyrinėjimų (l. 26–29), piliakalnio planas (l. 30), tyrinėtos vietos planas (l. 31), žvalgomosios perkasos planas ir išilginis pjūvis (l. 32) ir 13 lapų su rastos buitinės keramikos piešiniais (l. 33–45).

Mosėdžio piliakalnį I. Jablonskis rado 1960 m. ieškodamas rašytiniuose 1253 m. šaltiniuose minimos Maysedis piliavietės. 1972 m. padarė topografinį planą (geodezinę nuotrauką), 1973 m. žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ paskelbė publikaciją „Kas rasta Mosėdyje“, o 1985 m. atliko žvalgomuosius archeologinius tyrinėjimus. Ištyręs 60 kv. metrų dydžio plotą, jame aptikto iki 55 cm storio kultūrinį sluoksnį ir pylimo liekanas. Tyrėjas nustatė, kad I tūkstantmečio pradžioje įrengtą piliakalnį saugojo 2,35 m pločio akmenų užtvara, kurios pakraščiuose buvo sustatyti stambesni, o viduje sumesti smulkesni akmenys. Vėliau užtvara buvo paaukštinta ir praplėsta į išorę iki 3,5 m pločio, o jos viršuje pastatyta medinė siena. Sienai sudegus, apie XIII a. virš akmenų užtvaros buvęs supiltas iki 6,65 m pločio gruntinis pylimas, kuriam panaudotos išorėje iškasto griovio žemės. Kultūrinio sluoksnio viršutiniame, 35 cm storio horizonte rasta daug dvarui būdingos buitinės keramikos šukių. Apatiniame, piliakalniui priskirtame horizonte radinių neaptikta. Piliakalnis datuojamas I–XIII a. Vėliau, XVI–XVII a. buvo smarkiai apardytas statant jame Žemaičių vyskupijos dvarą.

Kraštotyrininko,  inžinieriaus Igno Jablonskio 1985 m. birželio 17–30 d. vykdytų Mosėdžio piliakalnio žvalgomųjų archeologinių tyrinėjimų dienoraštis. Jam panaudotas liniuotas 48 lapų su viršeliais sąsiuvinys, kuriame ranka, juodu tušinuku užpildyti 25 lapai.Prie 26 lapo priklijuotas A3 formato melsvos spalvos milimetrinio popieriaus lapas su tirtos vietos plano ir išilginio pjūvio eskizu, braižytu grafitiniu pieštuku ir paryškintu juodu tušinuku. 47 lape yra įrašyta pastaba apie 1982 m. Mosėdyje rastą geležinį ietigalį. Sąsiuvinio gale įklijuoti du A4 formato balto rašomojo popieriaus lapai su I. Jablonskio vykdytų archeologinių kasinėjimų išvadų juodraščiu, rašytu juodu tušinuku.

Mosėdžio piliakalnį I. Jablonskis rado 1960 m. ieškodamas rašytiniuose 1253 m. šaltiniuose minimos Maysedis piliavietės. 1972 m. padarė topografinį planą (geodezinę nuotrauką), 1973 m. žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ paskelbė publikaciją „Kas rasta Mosėdyje“, o 1985 m. atliko žvalgomuosius archeologinius tyrinėjimus. Ištyręs 60 kv. metrų dydžio plotą, jame aptikto iki 55 cm storio kultūrinį sluoksnį ir pylimo liekanas. Tyrėjas nustatė, kad I tūkstantmečio pradžioje įrengtą piliakalnį saugojo 2,35 m pločio akmenų užtvara, kurios pakraščiuose buvo sustatyti stambesni, o viduje sumesti smulkesni akmenys. Vėliau užtvara buvo paaukštinta ir praplėsta į išorę iki 3,5 m pločio, o jos viršuje pastatyta medinė siena. Sienai sudegus, apie XIII a. virš akmenų užtvaros buvęs supiltas iki 6,65 m pločio gruntinis pylimas, kuriam panaudotos išorėje iškasto griovio žemės. Kultūrinio sluoksnio viršutiniame, 35 cm storio horizonte rasta daug dvarui būdingos buitinės keramikos šukių. Apatiniame, piliakalniui priskirtame horizonte radinių neaptikta. Piliakalnis datuojamas I–XIII a. Vėliau, XVI–XVII a. buvo smarkiai apardytas statant jame Žemaičių vyskupijos dvarą.