LIMIS - LIETUVOS INTEGRALI MUZIEJŲ INFORMACINĖ SISTEMA

Pirmųjų lietuviškųjų kalendorių pradininkas – liaudies švietėjas Laurynas Ivinskis. L. Ivinskio 1845 m. parengtas kalendorius buvo išleistas 1846 m. Vilniuje, Adomo Zavadskio spaustuvėje. Jo leidimui lėšų skyrė Rietavo kunigaikštis Irenėjus Kleopas Oginskis.

Pirmųjų septynerių metų kalendoriai buvo leidžiami paties L. Ivinskio arba jo iniciatyva gautomis lėšomis, o iki 1852 m. ir dalyti nemokamai. Nuo 1855 m. A. Zavadskis leido kalendorius jau net mokėdamas L. Ivinskiui honorarą. Lietuviški kalendoriai ėjo iki spaudos uždraudimo 1864 m. 1866–1867 m. L. Ivinskis turėjo kalendorių perrašyti rusiškomis raidėmis. 1878 m. išleido lotynų raidėmis, bet be lenkiškų ženklelių. Iš viso išėjo 22 kalendoriai (19 lotynų raidėmis ir 3 kirilica).

L. Ivinskio leisti ir redaguoti kalendoriai buvo pirmieji lietuvių kalba leisti periodiniai leidiniai, skirti tiek paprastai liaudžiai, tiek ir labiau išsilavinusiems žmonėms. Kalendoriuje pirmą kartą išspausdintas A. Baranausko "Anykščių šilelis".

Kalendorius gautas iš Irenos Ambrusevičiūtės 1965 m.

Eksponatas saugomas KRM Babtų kraštotyros muziejuje.

Antraštiniai duomenys: Kalendorius arba Metskajtlus ukiškasis nuog užgimimo viešpaties 1856 metu pribuviniu, turenčiun 366 dienas, kuriame ira: Atsitikimaj ant žiames garsesniejej. Šventes Rima – Kataliku Senoves ir Naujoses gadines. Atmajnas Mienesia ir Ora. Atpuskaj ir Jomarkaj. Pridiejimas su visokiomis žiniomis. Rodiklas saules tekiejima ir užsilejdima. Parašitas par L. Ivinski. Metaj 9 – ti aštuonti nuog pirmojo kalendoriaus lietuviškaj išduota 1846 m. Vilniuje. Kaštu ir spaustuve Juozapa Zavadskia. 1856.

Spaudinys originaliais plono popieriaus viršeliais, kuriame atspausti antraštiniai duomenys. Popierius nedaug papilkėjęs, gelstelėjęs.Knyga restauruota. Paginacija klaidinga: p. 56 pažymėtas 54.
L. Ivinskis kalendorius pradėjo leisti 1846 metais, jie ėjo pamečiui ir iki spaudos draudimo sulaukė 22 skirtingų metų leidimų. Be kalendorinės dalies, juose taip pat buvo spausdinamos žemės ūkio, veterinarijos, liaudies medicinos, astronomijos, istorijos, gamtos mokslų žinios, patarimai valstiečiams. Nuo 1851 m. L. Ivinskis kalendoriuose įvedė literatūrinę dalį, juose skelbė didaktinę prozą, tautosaką. 1859 m. ir 1860 m. kalendoriuose pirmą kartą išspausdino A. Baranausko „Anykščių šilelį“, „Dievo rykštę ir malonę“, kituose numeriuose publikavo S. Valiūno, A. Strazdo, D. Poškos, J. Pabrėžos eilėrasčių, K. Praniauskaitės ir savo paties eiliuotų pasaulietinės literatūros vertimų, originalios kūrybos. Šiame 1856 m. L. Ivinskio kalendoriuje spausdinamas jo didaktinės prozos vaizdelis „Didžiulis“.

Kalendoriuje spausdinama: 1. Kalendorinė-religinė dalis. [3–33 p.] 2. Žemaičių vyskupystės turgaus ir atlaidų dienos. [41–63 p.] Priedas: a) ūkinė, liaudies medicinos, statistikos apie bažnyčias dalis; b) literatūrinė dalis: „Medinis križelis", „Užsimiršimas patajsitas", „Didžiulis". 64 p.– saulės tekėjimo ir laidos kalendorius. Spaudinys 64 psl.

Knyga įrišta į kietus neoriginalius viršelius, trauktus drobe; nugarėlė ir viršelio kampai – rudos odos.
Pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėjas L. Ivinskis yra ir vienas geriausių XIX a. vid. lietuvių vertėjų. Šalia gausybės kitų prozos ir poezijos vertimų, jis 1858 m. iš lenkų k. išverčia ir 1860 m. išleidžia populiariąją Ch. Šmido apysaką „Genovaitė". Apysakos vertimas buvo leidžiamas iki pat 1940 m. ir sulaukė keliolikos leidimų.

Knygoje spausdinama L. Ivinskio grožinė kūryba, vertimai, publicistika, laiškai, dokumentai, atsiminimai. Yra R. Mikšytės straipsnis „L. Ivinskio literatūrinis palikimas".

Laurynas Rokas Ivinskis yra bene žymiausias XIX a. pedagogas, o kartu ir kalendorių leidėjas, literatas bei mokslininkas, lietuviškų botanikos terminų kūrėjas. Jis 1846 metais Vilniuje, Adomo Zavadskio spaustuvėje, išleido pirmąjį kalendorių, sutrumpintai vadinamą „Metskaitliumi“.
Ivinskio „Metskaitlius“ buvo pirmasis ir greitai populiariu tapęs lietuviškas periodinis leidinys, kurį noriai pirkdavo ir skaitydavo lietuviai valstiečiai, bajorai ir dvasininkai. Lauryno Ivinskio kalendoriai buvo tarsi pirmieji lietuvių literatūros ir istorijos almanachai, medicinos, ūkio, net astronomijos žinių šaltinis. Daugelio juose paskelbtų tekstų autorius yra pats Laurynas Ivinskis. Leidinyje taip pat buvo skelbiami ir daugelio kitų ano meto šviesuolių darbai, tarp jų ir literatų Karolinos Praniauskaitės, Klemenso Kairio, Antano Baranausko kūriniai. „Metskaitliuose“ išspausdinta ir pirmoji Antano Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ publikacija. Tuo metu jis mokėsi Varnių kunigų seminarijoje, vėliau tapo Seinų vyskupu. Šie periodiniai leidiniai, kuriuose būdavo pateikiamos ir Lietuvos istorijos žinios, neabejotinai jaudino žmonių sąmonę ir stiprino lietuvybę.
Čia eksponuojamas „Meskaitlius“ buvo išleistas 1852 metais. Jame mėnesiai parašyti lietuvių, lotynų ir lenkų kalbomis. Šiomis trimis kalbomis yra paaiškinti ir kai kurie žodžiai. Kalendoriuje autorius pateikia nemažai ūkiškų patarimų, kaip laikyti bites, gydyti žmones, gyvulius. Čia yra surašyti atlaidai ir turgadieniai, paminėtos žydų šventės. Kalendoriaus paskutiniame lape įdėta Kolainių kunigo Leonardo Poročkos [Poroczka] sudaryta saulės patekėjimo ir nusileidimo rodyklė.
Kalendorius lotyniškais rašmenimis pamečiui ėjo iki pat lietuviškos spaudos uždraudimo 1864 metais. Iš viso išspausdinta 19 kalendorių lotyniškomis raidėmis ir vėliau dar 3 kirilica. Spaudos draudimo metais Laurynas Ivinskis bandė išleisti kalendorių lotyniškomis raidėmis. Carinei cenzūrai nedavus leidimo, kirilica leisti kalendorius, tai yra rusinti savo tėvynainius Ivinskis atsisakė.
Ties šia refektoriumo patalpa, prie muziejaus fasado, visų Varnių XIX a. vidurio lituanistinio sąjūdžio veikėjų garbei yra įmūryta atminimo lenta. Joje paminėtas ir šalia seminarijos rūmų mediniuose namuose 1853–1866 metais veikęs Vilniaus spaustuvininko Adomo Zavadskio knygynas bei jo talkininkai.