LIMIS - LIETUVOS INTEGRALI MUZIEJŲ INFORMACINĖ SISTEMA

Raižinyje vaizduojamas Leonas Sapiega (1557–1633) – kunigaikštis, talentingas politikas, diplomatas, karvedys, teisinės valstybės propaguotojas, vienas iš LDK Vyriausiojo tribunolo steigėjų. Pradžios mokslų sėmėsi Mikalojaus Radvilos Juodojo dvare. 1570 m. kartu su jo sūnumis išvyko studijų į Leipcigo universitetą, iš ten buvęs stačiatikis grįžo namo protestantu. Kaip gerai mokantis lotynų kalbą, buvo paskirtas tvarkyti kanceliariją, o sėkmingai atlikęs diplomatinę misiją Maskvoje, 1585 m. tapo vicekancleriu. LDK kancleris (1589–1623), Vilniaus vaivada (nuo 1623), LDK didysis etmonas (nuo 1625). Nepaisydamas 1569 m. Liublino unijos nuostatų, buvo vienas iš LDK Vyriausiojo tribunolo (1581) steigėjų, kelis kartus (1604, 1624, 1630) ėjo Tribunolo maršalkos pareigas. Vadovavo III Lietuvos Statuto (1588) galutinei redakcijai, prižiūrėjo ir apmokėjo spausdinimą (šiam darbui buvo gavęs Zigmanto Vazos monopolinę privilegiją). Gerai tvarkydamas valstybinius reikalus, mokėjo pasirūpinti ir savo turtu bei ištaiga. Valstiečiams buvęs žmoniškas, savo dvaruose steigė mokyklas, skatino dvasininkus mokytis lietuvių kalbos, apie 1588 m. priėmęs katalikybę, pastatydino vienuolynų ir bažnyčių (tarp jų XVI a. pab. – XVII a. pr. Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčią, kurioje su dviem žmonomis ir palaidotas). Fridrichas Šileris jo išmintį įamžino dramoje „Demetrius“.
Tai vienas išraiškingiausių LDK kanclerio ir etmono portretų. Jis sukurtas klacisistiniam portretui charakteringa preciziška raižysena su subtilia šviesokaitos gradacija. Graviūroje daug dėmesio skirta interjerui, draperijoms, plastinei aksesuarų išraiškai. Leonas Sapiega pavaizduotas visu ūgiu, stovintis, dešinėje rankoje laikantis skeptrą. Kairės rankos mostą jis nukreipęs link stalo, ant kurio padėti spaudas, kepurė ir knygos. Apačioje, kairėje įkomponuotas šalmas.

Aprašė Rasa Adomaitienė

Raižinyje vaizduojamas Leonas Sapiega (1557–1633) – kunigaikštis, talentingas politikas, diplomatas, karvedys, teisinės valstybės propaguotojas, vienas iš LDK Vyriausiojo tribunolo steigėjų. Pradžios mokslų sėmėsi Mikalojaus Radvilos Juodojo dvare. 1570 m. kartu su jo sūnumis išvyko studijų į Leipcigo universitetą, iš ten buvęs stačiatikis grįžo namo protestantu. Kaip gerai mokantis lotynų kalbą, buvo paskirtas tvarkyti kanceliariją, o sėkmingai atlikęs diplomatinę misiją Maskvoje, 1585 m. tapo vicekancleriu. LDK kancleris (1589–1623), Vilniaus vaivada (nuo 1623), LDK didysis etmonas (nuo 1625). Nepaisydamas 1569 m. Liublino unijos nuostatų, buvo vienas iš LDK Vyriausiojo tribunolo (1581) steigėjų, kelis kartus (1604, 1624, 1630) ėjo Tribunolo maršalkos pareigas. Vadovavo III Lietuvos Statuto (1588) galutinei redakcijai, prižiūrėjo ir apmokėjo spausdinimą (šiam darbui buvo gavęs Zigmanto Vazos monopolinę privilegiją). Gerai tvarkydamas valstybinius reikalus, mokėjo pasirūpinti ir savo turtu bei ištaiga. Valstiečiams buvęs žmoniškas, savo dvaruose steigė mokyklas, skatino dvasininkus mokytis lietuvių kalbos, apie 1588 m. priėmęs katalikybę, pastatydino vienuolynų ir bažnyčių (tarp jų XVI a. pab. – XVII a. pr. Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčią, kurioje su dviem žmonomis ir palaidotas). Fridrichas Šileris jo išmintį įamžino dramoje „Demetrius“.
Tai vienas išraiškingiausių LDK kanclerio ir etmono portretų. Jis sukurtas klacisistiniam portretui charakteringa preciziška raižysena su subtilia šviesokaitos gradacija. Graviūroje daug dėmesio skirta interjerui, draperijoms, plastinei aksesuarų išraiškai. Leonas Sapiega pavaizduotas visu ūgiu, stovintis, dešinėje rankoje laikantis skeptrą. Kairės rankos mostą jis nukreipęs link stalo, ant kurio padėti spaudas, kepurė ir knygos. Apačioje, kairėje įkomponuotas šalmas.

Aprašė Rasa Adomaitienė

Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761–1847) – kunigas pijoras, gamtininkas, ilgametis Vilniaus botanikos sodo vadovas. Mokėsi Lydoje, 1777 m. įstojo į pijorus. 1784 m. įšventintas į kunigus. Vilniaus universitete išklausė chemijos, zoologijos kursus ir Georgo Forsterio skaitytas botanikos paskaitas (1786–1787). Vadovavo Ščiutino (Gardino sr.) pijorų mokyklai, ten įsteigė pirmąjį botanikos sodą, mokytojavo Vilniaus pijorų mokykloje. Nuo 1792 m. dėstė VU, filosofijos daktaras (1798), profesorius (1802). Studijų tikslais išvyko į Vieną. Grįžęs įsteigė VU gamtos istorijos kabinetą ir ėmėsi botanikos sodo pertvarkymo. Tyrė Vilniaus ir tolimesnių apylinkų florą. Sudarė gimnazijoms gamtos mokslų mokymo programas, parašė vadovėlių.

Aprašė Rasa Adomaitienė

Detaliu, kruopščiu piešiniu, smulkia meistriška raižysena dailininkas Antonis Oleščinskis atkūrė barokinę Simono Čechovičiaus (1689–1775) kompoziciją „Šv. Juozapas su kūdikėliu Jėzumi“. Kūrinys buvo nutapytas Vizičių bažnyčiai Vilniuje. Raižinyje juntama, jog tai būta meistriškos tapybos. Jos autorius S. Čechovičius mokėsi Romos šv. Luko akademijoje, jam įtakos turėjo Rafaelis, Gvidas Renis ir kt. Raižytojas nepriekaištingai perteikė dailininko piešinio laisvumą, toninius niuansus, minkštai krintančias audinių klostes, kompoziciją papildydamas ornamentu dekoruota pusapvale arka kūrinio viršutinėje dalyje.

Aprašė Regina Urbonienė

Detaliu, kruopščiu piešiniu, smulkia meistriška raižysena dailininkas Antonis Oleščinskis atkūrė barokinę Simono Čechavičiaus (1689–1775) kompoziciją „Nukryžiuotasis Išganytojas“. Kūrinys buvo nutapytas Vilniaus katedrai. Raižinyje juntama, kad tai būta neabejotinai meistriškos tapybos. Jos autorius S. Čechavičius mokėsi Romos šv. Luko akademijoje, jam įtakos turėjo Rafaelis, Gvidas Renis ir kt. Raižytojas nepriekaištingai perteikė dailininko piešinio laisvumą, grakštumą, atkartojo subtilius toninius niuansus, minkštai krintančias audinių klostes ir kiek teatrališkas, tipiškai barokines apraudančiųjų pozas.

Aprašė Regina Urbonienė

Detaliu, kruopščiu piešiniu, smulkia meistriška raižysena dailininkas Antonis Oleščinskis atkūrė barokinę Simono Čechovičiaus (1689–1775) kompoziciją „Nukryžiuotasis Išganytojas“. Kūrinys buvo nutapytas Vilniaus katedrai. Raižinyje juntama, kad tai būta neabejotinai meistriškos tapybos. Jos autorius S. Čechovičius mokėsi Romos šv. Luko akademijoje, jam įtakos turėjo Rafaelis, Gvidas Renis ir kt. Raižytojas nepriekaištingai perteikė dailininko piešinio laisvumą, grakštumą, atkartojo subtilius toninius niuansus, minkštai krintančias audinių klostes ir kiek teatrališkas, tipiškai barokines apraudančiųjų pozas.

Aprašė Regina Urbonienė

Detaliu, kruopščiu piešiniu, smulkia meistriška raižysena dailininkas Antonis Oleščinskis atkūrė barokinę Simono Čechovičiaus (1689–1775) kompoziciją „Šv. Juozapas su kūdikėliu Jėzumi“. Kūrinys buvo nutapytas Vizičių bažnyčiai Vilniuje. Raižinyje juntama, jog tai būta meistriškos tapybos. Jos autorius S. Čechovičius mokėsi Romos šv. Luko akademijoje, jam įtakos turėjo Rafaelis, Gvidas Renis ir kt. Raižytojas nepriekaištingai perteikė dailininko piešinio laisvumą, toninius niuansus, minkštai krintančias audinių klostes, kompoziciją papildydamas ornamentu dekoruota pusapvale arka kūrinio viršutinėje dalyje.

Aprašė Regina Urbonienė

Detaliu, kruopščiu piešiniu, smulkia meistriška raižysena dailininkas Antonis Oleščinskis atkūrė barokinę Simono Čechovičiaus (1689–1775) kompoziciją „Šv. Juozapas su kūdikėliu Jėzumi“. Kūrinys buvo nutapytas Vizičių bažnyčiai Vilniuje. Raižinyje juntama, jog tai būta meistriškos tapybos. Jos autorius S. Čechovičius mokėsi Romos šv. Luko akademijoje, jam įtakos turėjo Rafaelis, Gvidas Renis ir kt. Raižytojas nepriekaištingai perteikė dailininko piešinio laisvumą, toninius niuansus, minkštai krintančias audinių klostes, kompoziciją papildydamas ornamentu dekoruota pusapvale arka kūrinio viršutinėje dalyje.

Aprašė Regina Urbonienė

Detaliu, kruopščiu piešiniu, smulkia meistriška raižysena dailininkas Antonis Oleščinskis atkūrė barokinę Simono Čechovičiaus (1689–1775) kompoziciją „Šv. Juozapas su kūdikėliu Jėzumi“. Kūrinys buvo nutapytas Vizičių bažnyčiai Vilniuje. Raižinyje juntama, jog tai būta meistriškos tapybos. Jos autorius S. Čechovičius mokėsi Romos šv. Luko akademijoje, jam įtakos turėjo Rafaelis, Gvidas Renis ir kt. Raižytojas nepriekaištingai perteikė dailininko piešinio laisvumą, toninius niuansus, minkštai krintančias audinių klostes, kompoziciją papildydamas ornamentu dekoruota pusapvale arka kūrinio viršutinėje dalyje.

Aprašė Regina Urbonienė

Detaliu, kruopščiu piešiniu, smulkia meistriška raižysena dailininkas Antonis Oleščinskis atkūrė barokinę Simono Čechovičiaus (1689–1775) kompoziciją „Nukryžiuotasis Išganytojas“. Kūrinys buvo nutapytas Vilniaus katedrai. Raižinyje juntama, kad tai būta neabejotinai meistriškos tapybos. Jos autorius S. Čechovičius mokėsi Romos šv. Luko akademijoje, jam įtakos turėjo Rafaelis, Gvidas Renis ir kt. Raižytojas nepriekaištingai perteikė dailininko piešinio laisvumą, grakštumą, atkartojo subtilius toninius niuansus, minkštai krintančias audinių klostes ir kiek teatrališkas, tipiškai barokines apraudančiųjų pozas.

Aprašė Regina Urbonienė

Lanksčia linija, ypač smulkiu, apimtis modeliuojančiu štrichu sukurtas šv. Kajetono atvaizdas pagal Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslą, buvusį Vilniaus trinitorių Viešpaties Jėzaus bažnyčioje Antakalnyje. Paveikslas nutapytas Vilniaus trinitorių vienuolyno užsakymu. Jame vaizduojamas kunigų teatinų vienuolijos steigėjas šv. Kajetonas, dauginantis duoną teatinų refektoriume. Šventasis pavaizduotas sėdintis ir laiminantis, rankoje laikantis duonos kepalėlį. Sceną stebi kunigai teatinai. Raižinio viršuje įkomponuotas Dievo Apvaizdos simbolis – akis trikampyje, nes šv. Kajetonas laikomas dieviškosios apvaizdos patronu.

Aprašė Regina Urbonienė

Smulkiu detaliu piešiniu, kruopščia meistriška raižysena dailininkas sukūrė peizažą su barokine 18 a. viduryje pastatyta Kalvarijų bažnyčia ir skubančiais į ją maldininkais. Nedidelio formato raižinys visgi įspūdingas savo gilumine perspektyva. Ryškiai atskirti toniniai planai veda į pagrindinį kompozicinį akcentą – ant aukštos kalvos iškilusį grakštų lengvą dvibokštės bažnyčios pastatą. Šį įspūdį sustiprina tolstanti medžių alėja bei aukštų (60 pakopų) laiptų perspektyva. Raižytojui pavyko meistriškai atkurti Jono Chruckio tapytą Vilniaus apylinkių vaizdą.

Aprašė Regina Urbonienė