LIMIS - LIETUVOS INTEGRALI MUZIEJŲ INFORMACINĖ SISTEMA

Gyvo išraiškingo piešinio litografijoje vaizduojamas Algirdas (apie 1296–1377) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1345–1377), vienas paskutiniųjų pagoniškosios Lietuvos valdovų, Lietuvos valstybingumo stiprintojas, sumanus karvedys, diplomatiniuose aktuose ir kronikose vadintas karaliumi. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnus, Lietuvos ir Lenkijos valdovo Jogailos tėvas. Gyveno Vilniuje, valdė Krėvą ir Vitebsko kunigaikštystę. Su Kęstučiu, Trakų ir Žemaičių kunigaikščiu, dalijosi valdžia bei naujomis prisijungtomis žemėmis. Padėdami vienas kitam, broliai lengviau galėjo atremti Kryžiuočių ordino agresiją, rengti žygius į kaimynines šalis. Vedybomis (buvo vedęs vienturtę Vitebsko kunigaikštytę Mariją, po jos mirties – Tverės kunigaikštytę Julijoną), diplomatiniais būdais bei karo žygiais Algirdas įtvirtino Lietuvos galybę Kijevo Rusios žemėse. 1342 sūnui Andriui atidavė valdyti Polocką, pats 1346 įgijo didelę įtaką Didžiajame Naugarde ir Pskove. 1356 užėmė Brianską, vėliau – Mscislavą, Rževą, Černigovą, 1363 – Kijevą ir Podolę. Laimėjo ne vieną mūšį prieš Aukso ordą ir Maskvą. Stengėsi sukurti Lietuvoje stačiatikybės centrą ir tuo tikslu ne kartą rašė laiškus į Konstantinopolį. Pats buvo pagonis, ir po mirties pagonišku papročiu buvo sudegintas. Ši litografija – tai 1839 Vilniuje išleistos Teodoro Narbuto knygos „Lietuvių tautos istorija” V tomo iliustracija.

Aprašė Regina Urbonienė

Šis laisvo išraiškingo piešinio portretas – 1840 Vilniuje išleistos Teodoro Narbuto knygos „Lietuvių tautos istorija“ VIII tomo iliustracija. Litografijoje vaizduojamas Kazimieras Jogailaitis (1427–1492) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1440–1492), Lenkijos karalius (1447–1492), Jogailos ir jo ketvirtosios žmonos kunigaikštytės Sofijos Alšėniškės jaunesnysis sūnus. Keturių Lietuvos, Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos valdovų, šv. Kazimiero ir kardinolo Frederiko tėvas. Jo valdymo metais LDK bajorai gavo naujų laisvių, buvo garantuotos Lietuvos miestiečių luominės teisės, pirmąkart bandyta kodifikuoti Lietuvos teisę (1468 patvirtintas vadinamasis Kazimiero teisynas).

Aprašė Regina Urbonienė

Jonas Damelis (1780–1840) – dailininkas tapytojas, portretistas, istorinių kompozicijų autorius. 1799 jis mokėsi Vilniaus universitete, pas Pranciškų Smuglevičių ir Joną Rustemą. 1809 baigė studijas magistro laipsniu ir liko universitete dėstytojauti, dėstė piešimą Vilniaus gimnazijoje. Nuo 1819 jis ložės „Uolusis lietuvis“ narys. 1820 buvo ištremtas į Tobolską Sibire. Vėliau grįžo į Minską. Tapė dvarininkų, inteligentų ir dvasininkų portretus. Taip pat tapė istorinėmis Lenkijos, Rusijos ir įvykių, susijusių su Napoleono kompanija, temomis. Paliko daug religinių paveikslų Vilniaus ir Minsko krašto bažnyčiose. Projektavo ir kūrė dekoracijas masonų ložėms, teatro spektakliams bei iškilmingiems pokyliams.

Aprašė Rasa Adomaitienė

Smulkaus, detalaus piešinio litografijoje vaizduojamas klasicistinės Vilniaus katedros interjeras su keliomis maldininkų figūrėlėmis. Litografas kruopščiai perteikė santūrią ir didingą centrinės navos perspektyvą su briaunuotų kolonų eilėmis, skliautus pagyvinančias susikryžiuojančias girliandas bei didįjį altorių. Jis pavaizduotas kompozicijos gilumoje, su keturių dorėninių kolonų portiku. Kontrastingas, į kompozicijos gilumą silpnėjantis apšvietimas litografijos dailininkui puikiai pasitarnauja interjero dydžiui ir galybei paryškinti.

Aprašė Regina Urbonienė

Litografija, vaizduojanti Žygimantą Augustą, yra Juozapo Ozemblovskio spaustuvėje Vilniuje išleistos Juozapo Ignoto Kraševskio knygos „Vilnius nuo jo įkūrimo iki 1750 metų“ iliustracija. Tai detalus išraiškingo piešinio valdovo veidas profiliu, įkomponuotas į ovalinį rėmą, puoštą karališkų valdų herbais. Žygimantas Augustas (1520–1572) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1529/48–1572) ir Lenkijos karalius (1530/48–1572), Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos sūnus. Buvo vedęs tris kartus: kunigaikštytę Elžbietą Habsburgaitę, Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Ferdinando II Habsburgo dukterį, po jos mirties, negavęs Lenkijos seimo ir senato pritarimo, – Lietuvos didžiojo etmono ir Vilniaus kašteliono Jurgio Radvilos dukterį, Barborą Radvilaitę, šiai mirus, – Kotryną Habsburgaitę, pirmosios žmonos seserį. Nuo 1544 faktiškai valdė Lietuvą, didesnę laiko dalį praleisdamas Vilniuje ir jau vien tuo prisidėdamas prie gyvesnio kunigaikštystės kultūrinio gyvenimo. 1568 davė leidimą Vilniuje įsteigti jėzuitų kolegiją. Mėgo muziką, dailę, literatūrą, turėjo vertingą brangenybių, šarvų, gobelenų kolekciją, apie 4000 tomų knygų, kurias testamentu paliko Vilniaus universiteto bibliotekai. Valdymo pradžioje buvo susijęs su Lietuvos didikais, labiausiai su Radvilomis, o tai sukėlė lenkų bajorų nepasitenkinimą. Nepaisant susidomėjimo Reformacijos sąjūdžio idėjomis ir didikų peršamais jam tautinės bažnyčios įkūrimo projektais, išliko katalikas ir stengėsi šalyje išsaugoti religinę toleranciją. Bandydamas papildyti valstybės iždą, paskelbė žemės reformą, valstybinių girių reviziją. Tikėdamasis savo būsimiems sūnums palikti valdyti Lietuvą, unijos su Lenkija neskubino, tačiau nesusilaukiant įpėdinių ir užsitęsus Livonijos karui (1558–1583), unijos ėmė siekti ir Liubline jai pritarė (1569). Abi valstybės liko savarankiškos, bet prie Lenkijos buvo prijungtos Lietuvai priklausiusios vakarų ukrainiečių ir gudų sritys. Būdamas priešiškas Habsburgų politikai, daug kartų stengėsi užkirsti kelią jos daromai įtakai, įveikti pavojingą Lietuvai Šventosios Romos imperijos ir Maskvos sąjungą. Pusiausvyrą stengėsi pasiekti draugiškais santykiais su Turkija. Žygimantui Augustui mirus, baigėsi vyriškoji Gediminaičių dinastijos linija.

Aprašė Regina Urbonienė

1833–1863 Vilniuje veikusi privati Juozapo Ozemblovskio litografijos spaustuvė išleido per 700 pavadinimų meninės litografijos lakštų, daug įvairios paskirties ir turinio litografijų. Šis Kasparo Bekešo portretas – 1841 išleistos Juozapo Ignoto Kraševskio knygos „Vilnius nuo jo įkūrimo iki 1750 metų“ III tomo iliustracija. Kasparas Bekešas (1520–1579) – vengrų didikas, Lenkijos ir Lietuvos valstybės politinis ir karinis veikėjas. Būdamas jauno vengrų karaliaus Jono Zigmanto Zapolyos patikėtiniu ir Transilvanijos vyriausiuoju iždininku, tikėjosi užimti karaliaus sostą. Kai Transilvanijos didikai po karaliaus mirties savo vadovu išsirinko Transilvanijos kunigaikštį Steponą Batorą, Bekešas, su tokiu sprendimu nesutikdamas, pradėjo vidaus karą. Pralaimėjęs ir netekęs visų savo valdų, su Batoru susitaikė ir tapo jo būsimų kovų sąjungininku. Vadovaudamas pagalbinei vengrų kariuomenei, pasižymėjo kovose, ypač 1579, kariaujant su Maskva Polocko apgulties metu. Kaip arijonas palaidotas ne Vilniaus kapinėse, o ant aukšto Vilnios kranto, šiandien vadinamo Bekešo kalnu.

Aprašė Regina Urbonienė

1833–1863 Vilniuje veikusi Juozapo Ozemblovskio litografijos spaustuvė išleido per 700 pavadinimų meninės litografijos lakštų, daug įvairaus turinio ir pobūdžio litografijų. Jų tarpe svarbią vietą užima plačiai žinomos Juozapo Ignoto Kraševskio daugiatomio veikalo „Vilnius nuo jo įkūrimo iki 1750 metų“ iliustracijos. Litografija su renesansinėmis vyskupo Povilo Alšėniškio (?–1555) bei Lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados Alberto Goštauto (1480–1539) marmurinėmis antkapio plokštėmis, esančiomis Vilniaus katedroje, skirta II tomo iliustravimui. Litografijos piešinys detalus, švelnia šviesotamsos modeliuote nužymėtos apimtys, reljefo iškilumai, perteikta skirtinga antkapių akmens faktūra.

Aprašė Regina Urbonienė

Nedidelio formato litografija – tai 1841 išleistos Juozapo Ignoto Kraševskio knygos „Vilnius nuo įsikūrimo iki 1750“ III tomo iliustracija. Joje pavaizduota totorių mečetė. Tai medinis kvadratinio plano pastatas piramidės formos stogu, su nedideliu bokšteliu viršuje. Vienoje mečetės pusėje įrengta atvira galerija su aštuoniais atraminiais stulpais, virš galerijos – uždara patalpa moterims. Šalia mečetės matosi seni išgriuvę antkapiai. Kūrinį pagyvina nedidelės stafažinės figūrėlės.

Aprašė Regina Urbonienė

Litografijoje vaizduojamas tuometinis architektūrinis ansamblis: Mykolo Šulco projektuota trijų aukštų varpinė, Šv.Onos ir Bernardinų bažnyčių fasadai, Kristaus laiptų koplyčia ir dalis Šv. Mykolo bažnyčios su bernardinų vienuolyno pastatais. Piešinys primityvus, pagyvintas stafažo figūrėlėmis.

Aprašė Rasa Adomaitienė

Litografija, vaizduojanti Žygimantą Augustą, yra 1840 Vilniuje išleistos Juzapo Ignoto Kraševskio knygos „Vilnius nuo įsikūrimo iki 1750“ I tomo iliustracija. Tai detalus išraiškingo piešinio valdovo veidas profiliu, įkomponuotas į ovalinį rėmą, puoštą karališkų valdų herbais. Žygimantas Augustas (1520–1572) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1529/48–1572) ir Lenkijos karalius (1530/48–1572), Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos sūnus. Buvo vedęs tris kartus: kunigaikštytę Elžbietą Habsburgaitę, Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Ferdinando II Habsburgo dukterį, po jos mirties, negavęs Lenkijos seimo ir senato pritarimo, – Lietuvos didžiojo etmono ir Vilniaus kašteliono Jurgio Radvilos dukterį, Barborą Radvilaitę, šiai mirus, – Kotryną Habsburgaitę, pirmosios žmonos seserį. Nuo 1544 faktiškai valdė Lietuvą, didesnę laiko dalį praleisdamas Vilniuje ir jau vien tuo prisidėdamas prie gyvesnio kunigaikštystės kultūrinio gyvenimo. 1568 davė leidimą Vilniuje įsteigti jėzuitų kolegiją. Mėgo muziką, dailę, literatūrą, turėjo vertingą brangenybių, šarvų, gobelenų kolekciją, apie 4000 tomų knygų, kurias testamentu paliko Vilniaus universiteto bibliotekai. Valdymo pradžioje buvo susijęs su Lietuvos didikais, labiausiai su Radvilomis, o tai sukėlė lenkų bajorų nepasitenkinimą. Nepaisant susidomėjimo Reformacijos sąjūdžio idėjomis ir didikų peršamais jam tautinės bažnyčios įkūrimo projektais, išliko katalikas ir stengėsi šalyje išsaugoti religinę toleranciją. Bandydamas papildyti valstybės iždą, paskelbė žemės reformą, valstybinių girių reviziją. Tikėdamasis savo būsimiems sūnums palikti valdyti Lietuvą, unijos su Lenkija neskubino, tačiau nesusilaukiant įpėdinių ir užsitęsus Livonijos karui (1558–1583), unijos ėmė siekti ir Liubline jai pritarė (1569). Abi valstybės liko savarankiškos, bet prie Lenkijos buvo prijungtos Lietuvai priklausiusios vakarų ukrainiečių ir gudų sritys. Būdamas priešiškas Habsburgų politikai, daug kartų stengėsi užkirsti kelią jos daromai įtakai, įveikti pavojingą Lietuvai Šventosios Romos imperijos ir Maskvos sąjungą. Pusiausvyrą stengėsi pasiekti draugiškais santykiais su Turkija. Žygimantui Augustui mirus, baigėsi vyriškoji Gediminaičių dinastijos linija.

Aprašė Regina Urbonienė

Juozapas Ignotas Kraševskis (1812–1887) – istorikas, rašytojas, publicistas, tapytojas, piešėjas. Kilęs iš smulkių Palenkės bajorų, gimęs Varšuvoje, Vilniaus universitete studijavęs literatūrą. Už dalyvavimą anticariniame studentų judėjime kalintas (1830–1832) . Kurį laiką gyveno Voluinėje. Bendradarbiavo Vilniaus periodinėje spaudoje („Tygodnik Wileński“, „Znicz“, „Biruta“ ir kt.). 1841–1851 Vilniuje leido mokslo, literatūros ir meno žurnalą „Athenaeum“. Kraševskio kūrybinis palikimas labai gausus – be publicistikos, literatūros istorijos ir kritikos straipsnių, kelios dešimtys romanų, apsakymų, poemų, kuriuose daugiausia vaizduojama Lietuvos praeitis. Ši detalaus piešinio, kontrastingos toninės modeliuotės litografija, sukurta pagal paties J. I. Kraševskio piešinį, yra įvairiapusio menininko knygos „Gyvenimo ir kelionių vaizdai“ (Vilnius, 1842) I tomo iliustracija.

Aprašė Regina Urbonienė

Vilniuje 1833-1863 m. veikusi Juozapo Ozemblovskio litografijos spaustuvė buvo labai produktyvi. Joje litografuota įvairaus pobūdžio kūrinių: portretų, religinio turinio estampų, Vilniaus ir apylinkių peizažų, buvo spausdinamos knygos ir kt. Jo litografijos spaustuvėje dirbo nemaža profesionalių dailininkų, bet pasitaikė ir dailės mėgėjų, atsitiktinai litografavusių vieną kitą kūrinėlį. Ši retą ir stambiausią Bialovežo girios gyvūną - stumbrą - vaizduojanti litografija sukurta pagal kruopštų realistinį Imperatoriškojo Vilniaus universiteto Gamtos istorijos kabineto kuratoriaus F. Brunerio piešinį.

Aprašė Regina Urbonienė